Supa medžiai lietų ant šakų,
Skardūs vasaros balsai nutilo,
Vėl prisireikė trasų ilgų...
O saulelė vis žemiau pakyla.

Krūpsi obelys, kai obuoliai
Byra, krinta – iš namų pabėga.
Lyg vaikai nurieda jie žvaliai
Kuo toliau į nežinią, į nieką.

Snaudžia likę medžiai vieniši,
Juos ruduo nuspalvina, nudažo.
O, kokia šviesi paletė ši,
Gaudau ir geriu, geriu po lašą.