Kai pievų gėlės buvo mūsų jūra.

- Čia gražu.
- Žinau, todėl mes čia ir esame.
- Tu toks apgailėtinas romantikas, – pašaipus žvilgsnis.
- Niekas nevertė eiti kartu, – Gvidas ramiai atsisėda pievos vidury.
- Kvailys, – Rozali atsisėda prieš Gvidą.
Gvidas tyli, akimis stebi vėjo bučiuojamas pievų gėles.
- Tai neapkabinsi? – tylus klausimas.
- O galėčiau? – tvirtos rankos apkabina merginą ir priglaudžia prie krūtinės.
- Kvailys.
- Jau sakiai, nebūtina kartotis, – svajinga šypsenėlė.
- Aš Rozali.
- Žinau, aš myliu tave.
- O mėtinių ledų pirksim?
- Rozali, apie ką mes? – tylus juokas.
- Apie meilę, – švelnus bučinys.

Pieva sukurta meilei. Žmonės sukurti draugystei. Mėtiniai ledai. Trumpos laimės akimirkos.

Meilės aistra ar aistros meilė?

- Jų ilgai nebus? – ilgas bučinys prie durų.
- Iki dvylikos, – Mira švelniai apkabina Dirko kaklą.
- Turim tris valandas, – pakelia merginą ant rankų.
- Turim, – Mira švelniai prisiglaudžia prie Dirko.
- Myliu tave, – švelniai pabučiuoja Miros kaklą.
- Ir aš tave.
Dirko ir Miros pirštai švelniai susikabina.
- Myliu tave labiau, – Dirkas šypteli.
- Ne, aš labiau, – pirštai paskęsta vaikino plaukuose.
- Aš.
- Ne, aš.
- Aš, aš, aš, – rankos tvirtai prisitraukia merginą.
- Aš... – ilgas bučinys.
- Aš dėl tavęs išprotėjęs, – svajingas žvilgsnis.
- Matau, – skambus juokas.

Bučinių naktis.

Fontano deivė Aja.

- Niklai, kur tu mane neši? – žaismingas Leilos balsas.
- Į fontaną, – tvirtos rankos stipriai laiko merginą.
- Juokauji, – žavus juokas.
- Nė truputėlio, – šypsena.
- Bet juk čia centrinis fontanas, – akys.
- Aha, – žavi šypsenėlė.
- Niklai, nejuokauk, čia šitiek žmonių, – neramus bandymas ištrūkti iš tvirtų rankų.
- Nespurdėk, nes išmesiu, – ta pati šypsenėlė.
- Nenoriu į fontaną.
- Leila!
- Ką Leila? Nebandyk, – nevykęs grasinimas.
Garsus pūkštelėjimas.
- Niklai.
- Nepyk, Mieloji, – šlapia mergina vėl grįžta į tvirtas rankas.
- Aš šlapia, – Leila braukia vandenį nuo suknelės.
- Myliu tave, – švelnus bučinys į kaklą.
- Ir aš.

Fontano fėjos.

Dainuoja meilė, groja pikčiurna, šoka pyktis.

- Nina, dainuok, – piktos rankos pakyla nuo gitaros.
- Ką? Atsiprašau, vėl praleidau, – liūdnos akys žiūri į žemę.
- Gali vieną kartą normaliai įstoti? – Kevinas.
- Pradedam iš naujo, – pasislenka arčiau Kevino. – Aš jau.
- Taip, taip devintą kartą iš eilės, – pirštai šiurkščiai paliečia gitaros stygas.
- Nepatinka, tai negrok su manimi.
- Mielu noru, – akys nukreiptos į merginos kūną.
- Puiku, – šaižus apsivertusios kėdės garsas.
- Nina.
- Atstok.
- Nina, kur tu? Juk rytoj koncertas, – Kevinas padeda gitarą ir seka paskui.
- Aš išeinu. Nebegrįšiu. Dainuoju su tavimi ne todėl, kad penkerius metus lankei muzikos mokyklą, o dėl to, kad myliu.
- Bet Nina, koncertas rytoj.
- Koncertas! – užtrenkia duris ir leidžiasi laiptais žemyn.
- Nina, ir aš tave myliu, – skardūs žodžiai tylioje laiptinėje.
- Nebemyli.
- Myliu.
- Tada rasi, – batų kulniukų kaukšėjimas dingsta gatvėje.
- Nina.

Išmokim piešti meilę.

- Ką pieši? – Paulas švelniai pabučiuoja Vėjos skruostą.
- Kaip tu čia patekai? – šyptelėjusi mergina padeda teptuką.
- Pro kaminą, – švelnus juokas. – Juokauju, Dirkas įleido, – pirštai paliečia merginos skruostą.
- Ak, tie  jaunesni broliai, – švelni ir svaiginanti šypsena.
- Tai ką pieši? – žvilgsnis užkliūna už molberto.
- Nieko, nesvarbu.
- Pasakyk, atrodo nuostabiai, – akys stebi ryškiai raudonas linijas.
- Tapau meilę, – drovus žvilgsnis žemyn.
- Meilę? – susidomėjęs žvilgsnis.
- Mhm... Bet nelabai sekasi...
- Nejuokauk, tai nuostabu, – atsisėda šalia merginos.
Vėja tyli.
- O kodėl raudona? – įdeda į Vėjos ranką teptuką. – Aš manau, kad meilė geltona. Pabandyk.
- Paulai, aš nepiešiu, kol tu čia.
- Prašau pabandyti, – švelnus prisilietimas prie Vėjos plaukų.
- Manai, geltona tiks? – žvilgsnis į molbertą.
- Visada taip, – trumpas bučinys.

Pieškim meilę.

Meilė su pavydu ar be jo?

- Silvija!
- Ką?
- Ką tu veikei su Dirku? – piktas Luko balsas.
- Gėriau kavą.
- Aha, taip ir maniau! Ir kaip jis? Geresnis už mane?
- Apie ką tu Lukai? Mes tik gėrėm kavą.
- O Mira apie tai žino?
- Žinoma, mes jos laukėm.
- Nemeluok mane, – stiklinė sudūžta už kelių žingsnių nuo Silvijos.
-T u ką? – išsigandusi atsisuka į Luką.
- Tu mano ir tik mano, supranti? – dar viena stiklinė.
- Tu išprotėjai, mes tik gėrėm kavą ir laukėm Miros.
- Meluoji, aš žinau, kad meluoji.
- Puiku, tada man nėra ką čia veikti, – ėjimas durų link.
- Niekur tu neisi, – tvirtos rankos šiurkščiai ir skaudžiai prisitraukia merginą.
- Tu išprotėjai Lukai, – akys pilnos ašarų.
- Neverk, aš tik myliu tave, – Luko galva ant Silvijos peties.

Asilų frontas.