Vis krenta ir krenta vėsus sidabražolių rūkas
Ir įsupa gatvę, ir įsupa medį ir žmogų--
Pro rudenio dvelksmą lyg lapai likimai čia supas...
Dar saulė šilta įdienojus praskaidriną slogų

Griūvėsių kvėpavimą sunkų, dejonę
Atšalusio lango, atšalusių slenksčių ir durų--
Prašvitusios raidės pro saulės spindulį ploną
Vis klausia, kur dingo čia lieję  prakaitą sūrų

Dėl duonos kasdienės, mylėję gyvenimo rytą,
Juos šaukiantį grįžti prie staklių, plaktukų ir kūjų--
Kiek lapų, kiek lapų ant nuolaužų slenksčių prikritę--
Klajojantis skausmas tarp mėlstančių vakaro tujų,

Vis krenta ir krenta vėsus sidabražolių rūkas
Ir įsupa gatvę, ir įsupa medį ir žmogų...