.    Labiau nusistebėti nebuvo laiko.
     Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno balsą:
     - Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.
     - Tu čia, juodaplunksni? Iš kur? Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas, ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.
     -Varškė, varškė! – kranktelėjo.
     - Ką?
     - Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.

     Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia, kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.
     Nelaukdamas, kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.
     - Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:
     - Mano vaiks, mano vaiks!..
     Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant balioną.
     - Jūs – ką? Juokaujate?
     - Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, – pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis?
     - Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?
     - Na taip. Dievas leido. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.
     - Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.
     - Jeigu nematyčiau šalia Kandžiaus, turbūt ir aš jūsų nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
     - Ak, va kaip! – pagaliau pradėjau susivokti. Atrodo, pone istorike, kad man pasisekė ne mažiau kaip jums. Būtent toks galvos apdangalas man teikia drąsos ištarti jūsų pavardę. Labai jus gerbiu, ponas Mundi. Atsiprašau, kad mažiau gerbiu kaip istoriką ir daugiau kaip rašytoją, poetą, eseistą. Net žveją. Na, kilkite aukščiau, šliekitės prie sienos ir duokit ranką. Negaliu jūsų pasiekti.  
     - Suprantu, kad dar atmintis šviečia. Gražu. Ačiū Aukščiausiajam, – pasakė Mundis ir jau ant baliono viršaus įsitaisiusiems varnui Goliui su blake Gražuole: – Taigi prie darbo, ponai. Kuris iš judviejų prakalbą sakysite?    
    
      Balionas tyliai pakilo į viršų, ir netrukus jo pakabukas (kabina) susilygino su Pastogės departamento palange. Mundis ištiesė ranką ir stiprokai, bet, regis, atsargiai paspaudė manąja. Tuo tarpu baliono viršus plūduriavo aukščiau kamino.
    - Jūs kaip norite. Gal pro kaminą pareisite? O man reikia pro langą. Aš vis dėlto su nešuliu, - pasiuntė žinią į baliono viršų Mundis.  
    - Varrgas, varrgas, – kranktelėjo varnas Golius (Šklėrius).
    - Nekvailiok, oreivi! – pašaukė Gražuolė, bet, matyt ir vienas ir kitas žinojo, kad kvailybių nebus. Mačiau, kaip Mundis pasiėmė smuiko pavidalo futliarą ir paklausęs, ar jį pažįstu, atsargiai padavė į rankas. Aš, žinoma, pažinau ir žinojau, kad atidaręs futliarą, ten smuiko nesurasiu. Šiame dėkle, išvažiuojant radijo karietai iš Šklėrių, buvo sudėta senoji jos Pasostės erdvė ir kaip nuosavybė palikta Vidiniui ir man. Išvykstant sodo sezonui į Kryžiokus, mums neatrodė, kad ją reikėtų pasiimti su savimi. Bet reikalai netikėtai klostėsi taip, kad dabar ji čia buvo labai reikalinga, išplėtojant Pastogės departamento erdvę ir sutalpinant joje įspūdingai didelius dalykus. Tačiau iki šiol niekuomet nepagalvojau, kodėl karietos Pasostės erdvei prireikė tokios formos dėklo. Ir šit mintis, kuri panašiai kaip žaibas dangų, taip ji apšviečia dvasią ir supratimą. Lengvai, nejausdamas svorio, laikiau didelę erdvę mažoje futliaro talpoje ir nebuvo sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Iš tikrųjų, kas gali pasakyti, kiek daug ir kokios muzikos sutalpinta smuike? Ir ar kas to klausia? Kas gali pasakyti, kiek ir kokios erdvės sutalpinta šitame dėkle? Bet smuiko muzika vis dėlto yra jo muzika, o ne kokio kito instrumento. Taip ir karietos Pasostės erdvė vis dėlto yra būdinga tik jai.
     - Kas atsitiko, ponas vežėjau? – matyt, pamatęs mano veide permainas, paklausė Mundis.
     - Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję pamanyti, kad į Pastogės departamentą vaikščiosime pro langą? Na tiek to, kad taip elgiasi varnas su jo nešiojama blake. Bala jų nematė! Betgi ir mudu, Mundi...
    - Aš dar pro langą neįėjau.
    - Betgi prašome. Mielai kviečiu, pone.  
    - Tikrai?
    Ir tvirtomis rankomis įsikibęs į lango rėmus, ponas Mundis lengvai persikraustė iš baliono dėžės į Pastogės departamentą.
    - Garbė Dievui! – pasakė tvirtai atsistojęs ir ištiesindamas nelengvą savo stotą.
    - Per amžių amžius, – atsakiau suvokdamas, kad  tai pirmas toks pasisveikinimas po Pastogės departamento lubomis.
     Negi tik todėl, kad ateita pro langą?