O Eifelis lietuviškas vis mykia,
Lyg pamestas veršelis kažkieno
Apie tos laisvės kasdienybę nykią --
Naktis... mėnulis – dangiškas piemuo

Sūpuojasi ant Eifelio šešėlio,
Nutilę kaminai į dangų kyla
Paverkti ant nežinomybės lašo gėlo --
Bedarbių vizijos vis sumerktos į tylą,

Už tai berželiai ant Bituko stogo
Žaliuoja mūru – veša, veša, veša --
Nebuvo karo, rodos, nieko blogo,
Bet kraujo iščiulpė mums paskutinį lašą --

Bedarbiai dūsauja, ant grindinio sutūpę
Su buteliu gan neaiškios spalvos --
Dar Lietuva čia, turim savo upę,
Dar Nemunėlis teka ant kalvos

Kriaušaitė dar laukinė, obelis --
Sprangoki vaisiai, bet už tai už dyką
Prasimaitinti galima, palis --
Ir miškuose surasi baravyką,

Bet kai pašals, tai liksime ant ledo --
Prie lovio ten jiems šilta visada,
Sugriauti fabrikai akių nebado,
Tačiau galus du turi ta lazda...