Paryžiaus katedra
Esmeralda… Ši nuostabioji čigonė - lyg skraidantis pienės pūkelis. „Ar tai žmogiška būtybė, ar fėja, ar angelas“.
Kokia paslaptį galėtų slėpti ši paslaptinga mergaitė? Kuo ji visus taip žavi? Kas joje yra neįprasto aplinkiniams, ko visi atsisukinėja į šią būtybę? Ką tokio turi ji, ko neturim mes?
Metas iš esmės prabilti apie mistiškosios mergaitės gyvenimą.
Daug žmonių pavydi Esmeraldai grožio ir grakštumo. Vyrai varvina seilę, kad ji yra neapsakomo grožio, ir kiekvienas ją nori turėti. Moteris taip pat žavi jos grožis, lyg iš pragaro atėjęs į žemę kankinti visų, kas tik pasipainios po jos žaviomis kojytėmis, taip pat tas nenusakomas paslaptingumas, kuris slypi joje visoje. Esmeraldos juodos ir lyg mėnulio pilnatis šviečiančios akys žavi visus. Jos grimasėlės visus varo iš proto, o sarkastiškas būdas padeda lengviau ištverti ir taip jau nelengvą gyvenimą gatvėje. Kai ji šoka, judina savo kūną, atrodo lyg nendrė, paskandinusi savo gatvinio gyvenimo rūpesčius šokyje ir dainose... Jos judesiai – lyg deivės, ar salamandros...
Ne toks jau žavus yra Esmeraldos gyvenimas. Ją iš motinos pagrobė čigonai, kai jai buvo vos keli mėnesiai. Kai mergaitė paūgėjo, jai tekdavo dirbti Notre – Dame aikštėje, kur susirinkdavo į ją pasižiūrėti daug įvairių žmonių. Jos neatsiejama draugė – ožkytė Džali dirbo kartu su ja, ji buvo jos dešinioji ranka. Ožkytė mokėjo daug įvairių triukų, kurių tikrai nesugebėtų padaryti nė vienas gyvūnas.
Bėgo laikas... Dienos skriejo nepaisydamos, jog žmogus nespėjo ko nors padaryti. Laikui vis vien, ar tave suvagos senos raukšlės, ar numirsi nepamatęs žmogaus. Žmogaus, kuris yra gyvybiškai svarbus... Trauka tarp motinos ir vaiko yra lygi meilei. Viską galima paaukoti dėl brangiausio žmogaus... Viską...
Meilė... Ji aplanko taip pat netikėtai, kaip ir mirtis. Šioji gali ką nors užklupti taip pat netikėtai kaip ir meilė. Esmeralda susitiko su Meile, kai mažiausiai to tikėjosi. Ją į savo rūmus pakvietė gražuolis kapitonas Febas. Esmeralda, kad ir kaip stengtųsi atrodyti drovi, vis tiek išliks neramaus būdo. Ji pirmą kartą įsimylėjo Febą. Pirmą kartą paragavo karčių ašarų. Kai jis ją glamonėjo, tuo tarpu negailestingas Klodas Frolo jį nudūrė, o visą kaltę suvertė Esmeraldai.
Daug kančių patyrė mergaitė per archidiakoną Klodą. Jai teko stoti prieš teismą, kad išaiškintų jos tariamą raganavimą. Vyriausybė visiškai negalvojo ką daranti, nes skaitydama šią knygos dalį, raičiausi iš juoko, nes tokių kvailysčių, kokių buvo pripasakoję teisėjai ir kiti tardytojai dar nebuvau skaičiusi... Iš vienos pusės juokinga, o iš kitos – verkt norisi. Juk tokį angelėlį žmonės nori pakart... Už nieką...
Nelengva dalia teko Esmeraldai. Jai teko slėptis nuo visuomenės. Buvo žmonių, kurie ją suprato ir palaikė. Kvazimodas, Paryžiaus katedros kuprius, ją labai mylėjo ir galėjo dėl jos padaryt bet ką. Kai ji ramiai miegojo katedros celėj, Kvazimodas lengvai apgynė ne tik katedrą nuo riaušininkų, kurie norėjo ne vien tik pavogti Esmeraldą, bet ir negalėjo leisti pasisavinti katedros turto. To Kvazimodas tikrai neleido. Pagautas įniršio, tikrąja ta žodžio prasme tuos vagišius pavertė metalo skulptūrėlėm. Juos paprasčiausiai apliejo metalo lydiniu, nes kitaip jie nesileido pagaunami. Daug žmonių mirė, bet čigonei nieko nenutiko.
Paryžiaus miestelėnų gyvenimai virė toliau, visai kitaip nei Esmeraldai, kuri išgyveno sunkų ir negailestingą laikotarpį. Mergina gyveno nuolatinėje kartuvių baimėje. Juk ji visiškai nekalta – nieko nenužudė. Visgi vieną dieną Esmeraldai nušvito vilties spindulėlis. Ji netikėtai pamatė savo meilę – kapitoną Febą, stovintį balkone su Fer-de-Liza. Tai, deja, jos neišgelbėjo, vis tiek ji neišvengiamai artėjo prie mirties karalystės, kurios vartus su malonumu būtų atvėręs korikas.
Niekam nebuvo svarbu, kad Febas gyvas. Žmonės paprasčiausiai, senų prietarų lydimi, norėjo pamatyti čigonę mirusią.
Bet išaušo nauja diena. Diena, pilna baimės ir laimės. Baimės, nes Esmeraldą kariai atidavė pasaugoti užsidarėlei, kuri labai nemėgo čigonų. Tiesos valanda vis tiek turi kada nors išaušti. Taigi, jos išsikalbėjusios suprato, kad yra vieno kraujo, kad Esmeralda užsidarėlei buvo duktė. Duktė, kurios motina ieškojo penkiolika metų, pagaliau pasirodė. Bet neilgam.
Esmeraldai viena gera čigonė ant kaklo užrišo batelį, kuris buvo identiškas užsidarėlės bateliui. Esmeraldos batelis buvo su tokiu dvieiliu:
Tu motiną savo apglėbsi, žinoki,
Kai antrą batelį atrasi tokį.
Ašarų upeliai liejosi tyliai kaip lietus naktį, jos buvo laimingos, suradusios viena kitą. Bet žiaurus korikas su žmonėmis nužudė jas abi. Esmeraldą pakorė, o motina, susitrenkusi galvą į akmeninį grindinį, mirė. Gerai, kad jos likimas būtent toks. Bent jau nereikėjo kentėt dėl nužudytos dukters....
Laimė tokiuose žiauriose istorijose užsitęsti negali. Negali, kaip Tristano ir Izoldos ar Romeo ir Džiuljetos istorijose... Tiktai skirtumas yra tas, kad mirtis išskiria Esmeraldą su mama, o ne du įsimylėjėlius. Bet ši istorija papasakota taip pat žiauriai kaip ir bet kuri meilės... Laimės šioje Esmeraldos gyvenimo istorijoje buvo mažai. Laimė tęsėsi iki tos akimirkos, kol mergaitė nepažino tikro gyvenimo – meilės. Nebūtų buvę meilės Febui, gal ji dar būtų gyva... Kas žino...