Ta senovė dar vis negili,
Jeigu pamena mielą legendą.
... Nukryžiuotas ir miręs
Dievo Sūnus
Į pragarą žengia...

– Nusidėjėliai, ei!.
Teužteks jums kančių.
Su savim Jus į dangų imu,
Nepalikęs nė vieno.

Ir Šėtonas priklupęs:
– O Dieve,
Betgi pragaras tuščias tuomet!

Rauda, verkia ir prašo
Bent mažyčio stebuklo.
Reikia pragaro velniui,
Dievui turbūt – ne mažiau.

– Nusidėjėliai, ei!-
Šaukia Dievas ir vėl:
– Su savim Jus į dangų imu,
Nepalikęs nė vieno...

O karaliui velnių:
– Neraudoki,
Neverki, maestro!
Pragaras tuščias nebus.
Tau pasiųsiu visus,
Kurie
nusidėjėlius
smerkia,  
Įsitikinę savo teismu...