Skiriu dukrai Gintarei, prisimenant jos
dailės darbą tuo pačiu pavadinimu


Tik ten, jau už būties, save prie jos matau,
Žinau gerai – gyvam prie tokio stalo neprisėsti,
Per daug sugrubo rankos, oi per daug, dangau,
Kad beišdrįsčiau jomis baltumą trapų liesti.

Pabirę vaisiai, vynuogių nusvirę kekės,
Išbėgęs taurės auksas žaidžia spalvomis,
Pasaulio kančią regi akys, o gal meilę,
Pakeltą žmogui rankom šventomis.

Gal kūrinio mintis kaip tik tokia ir buvo –
Sustok ir pamąstyk, ką padaryti dar gali,
Kad dienos būtų vertos staltiesės skaistumo,
Kol čia, virš žemės, dar dirbi, myli, gyveni.

Dažnai prie balto stalo atsisėdam,
Linksmai vaišinamės ir džiaugiamės vynu,
Tik kartais taip pamirštam, savo gėdai,
Širdim nušvisti staltiesės tauriuoju baltumu.