Kai naktimis tyla ritmingai alsuoja į mano odą, plaukus, akis ir drėgnus delnus, prisimenu rutuliukais išmargintas užuolaidas, gėlių vazonėlį ir blyškų veidą, atsispindintį lange. Nuolat stebėdavau tave, pasirėmusią rankomis į palangę ir žvelgiančią kažkur toli, kur niekas nemato.
●
Ten plačiomis vagomis
Tekėjo raudonos aguonų upės.
Ten nejučia pabirdavo dangaus galybė
Ir iš trapių dirbtuvių čiaupų kapsėdavo debesys.
Ten ant naktinių marškinių sruveno vėjas.
Ten milžiniškai sparnais mosavo lietus
Ir plėšė raudonus kaspinus.
●
Norėjau ir aš tenai pakliūti. Mintyse jau buvau susidėliojęs visą veiksmų planą. Vaizdavausi esąs tavo minčių ir svajų epicentras, aplink kurį vejasi slapčiausi troškimai ir paprasčiausios užgaidos, verksmų kišenėlės ir šypsenų užtrauktukai, rasota pavasario žolė ir šalnos pakąstas kvepiantis dobilas. Juk tai, kas dėjosi manyje, tu galėjai puikiai įspėti. Tuo metu man to ir reaikėjo – objekto, stimulo, mūzos, stabo.
Aš kaip prakeiktas idiotas žygiavau savo minčių kalneliais įsitikinęs, kad puikiai tinku šiam vaidinimui, esu scenos palaimintasis. Mėgavausi manydamas, kad gyvenu tik tavimi, ir nieko kito netrūksta, o tu šiuo atžvilgiu turėjai gyventi manimi. Troškau šito kaip dailininkas naujo teptuko, kaip mergaitė spalvotų kreidelių ar apniukęs dangus giedros. Gyvenau tik savo ilgame, plačiame ir kampuotame gyvenime.
●
Ten ilgais keliais
Vingiavo tolimas ir artimas horizontai.
Ten nukrisdavo debesys ir, nesaugomos
po sausą žemę, barstydavosi pirmos žvaigždės.
Ten pelenuos ramiai gulėjo rainas katinas,
Ir vartai buvo užkalti, uždėtos spynos.
Tenai nebūdavo likimo.
●
Tu dažnai mėgdavai vaidinti savo mirtį – širdies smūgį, šuolį iš daugiaaukščio, skendimą jūroj – ir vis klausdavai manęs, kaip aš ją įsivaizduoju. Tai buvo išmislas, kurio apsėstas turėjau numanyti visas galimas situacijas. Juk, mano akimis, tava mirtis – žemiškas pasaulis, kuris seka iš paskos ir sukasi aplink, tik laukdamas tos reikiamos dienos.
Kai klausdavau, sakei, kad tau pasaulis yra juokas, geltonos plukės, smėlio grūdas ir širdies garsai – tuk, tuk... O juk baisus pasaulis tave prispaudė – vaidinimas baigėsi, ir aš nebeatrodžiau toks pat šventas, o tu dar tebuvai tenai...
●
Kur plačiomis vagomis
Tekėjo raudonos aguonų upės
Ir nejučia pabirdavo dangaus galybė,
O iš trapių dirbtuvių čiaupų kapsėdavo debesys.
Kur ant naktinių marškinių sruveno vėjas.
Kur milžiniškai sparnais mosavo lietus
Ir plėšė raudonus kaspinus.
●
●
●