Tylu.
Tylu tarytum sapne –
Ūkiančio vėjo užanty,
Šniokščiančio krioklio prieangy.
Kai dar toli iki priešaušrio
Spalvomis nugairinto dangaus valiūkiško švytėjimo.

Mano mažas drauge – rusvasis drieže,
Išlindęs iš urvelio
Ir besišildantis atokaitoje,
Matai, saulės takas
Palengva vis žemėja.
Rudenėja.  

Bet rankose dar jauki šiluma,
Dar spindi, žaižaruoja vilnijanti upė,
Gūsiai neraško dar žaliuojančių lapų.
Tik rūkas rytais apglėbia nostalgija.

Dar vasara, nors prisiglaudė rugsėjis.