Kad nors susapnuočiau ramybės minutę –
Iš nuovargio akys kaip žvyro pripiltos.
Budžiu. Ar kitokia galėčiau aš būti,
Širdis kol dar plaka, kol kraujas dar šiltas?

Aukojuos? O ne. Atlieku savo darbą
Tikrai – nemeluotai, labai atsakingai.
Miegot nevalia, kiek bebūčiau pavargus,
Nes rūpesčių strėlės į sielą susminga.

Šeimyna dar miega. Tuoj pusryčių laikas,
Einu užkalbėt nepripildomo puodo,
Einu pasidžiaugti, kad ilsisi vaikas –
Čia kūnui nuvargusiam rasiu paguodą,

Čia veržias jausmų nuostabiausias šaltinis,
Čia gimsta viltis apie giedrą rytojų,
Čia skausmą užmirš sąnarėliai sutinę,
Čia savo maldas kaip bažnyčioj kartoju.