Nakties tylos garsai
Įsiklausyk, užslinkusios tamsos tyla nėra begarsė,
Ne tuštuma ir ne laukimas brėkštančios dienos,
Kol naują rytą sveikinsi, jam savo žodį tarsi,
O nakties paukštė atgal į girios tankmę nuplasnos.
Suvirpa eglių stygos, kai vėjas jas užgauna,
Baukštūs epušės lapai kalba su beržais.
Į žemę žvalgosi pablyškęs mėnuo jaunas,
Nedrąsiai kildamas aukštyn savais erdvės keliais.
Ne, ne žiogai, nakties tyloj žvaigždynai smuikais groja,
Tai jų garsai lyg liūdnos adatos į širdį sminga.
Gal būt juose taip pat tokių kaip aš šimtai svajoja
Išgirst pasaulį kitą, nežinomą ir paslaptingą.
Tuk tuk – į galvą beldžiasi seni aidai,
Tai iš tolybių vėl į atmintį sugrįžta mintys,
Kaip Nemune nakčia paklydę šaukdavo laivai,
Klastingoj seklumoj prie smėlio prirakinti.
Kažkoks naktibalda kaimo šunis pažadina –
Griausmingam chorui, rodos, nenurimti.
Suplėšyta tyla gėdingai sprunka pažeme
Į tirštą pievos rūką – ten nusiskandinti.
Ir vėl ramu, ir vėl širdis tylos simfonijos garsus išgirsta.
Gal ją dangus parašė, o gal ir žemė – nežinau.
Tik ne naktis į ją, bet mano siela vėlei grimzta,
Nes joj vienoj net ir nakty laimingas aš buvau.