Skiriu Aldonai

Net nežinau, kada tai bus –
O vaizdas toks,
Kad prabilau į būtį,
Užkėlęs šypseną
Ant lūpų sau.

... Prie kiemo vartų (buvusių)
Išaugau pušimi.
Pirmyn-atgal!
Atgal-pirmyn! –
Gražiai žaliai linguoju.
O ne! Ne sapnas tai.
Įsiminiau peizažą seną.
Tas kiemas didelis.
Jame – vaikai.
Jei pašaukia kas:
– Pranai!..
Atsiliepiu:
– Čia aš.

Prisimenu ir namą.
Netgi žinau, kada tai buvo –
Tuomet ant laikraščio skiautelės
Parašė laišką Aldona:

„Iš to, kas, Pranai, jau yra,
Nieku neleidžia Dievas virsti...
Jeigu išaugsi pušele žalia –
Ateisiu ošiančios išgirsti“...
          
Ir va linguoju pušele
Pirmyn-atgal!
Atgal-pirmyn!
Prie kiemo vartų (buvusių)
Prie tų namų,
Kuomet ir aš žmogus dar
Tarp žmonių.

Daugiau akimirkų tokių!
Galbūt ir vyturiu kada
Įkrisiu danguje
Su čyru-vyru jo džiugiu
Ar bent eilėraščiu kukliu.