Dabar sėdžiu.
Kalbu su džinais.
Išsidirbinėju.
Truputį prisimenu.
Prisimenu, kaip kartą (vakar) ėjau Čiurlionio tiltu. Šiaip jau čia joks nutikimas. Čiurlionio tiltu aš paprastai vaikštau dukart per dieną. Tik vakar buvo toks vienas atvejis. Eidamas žiūrėjau į Nemuną. Poetiška upė. Buvo...

Prisimenu, kaip būdamas mažas norėdavau važiuoti į Vilkiją. Ko? Nežinau. Pats kelionės faktas buvo svarbus. Tikriausiai kaip ir kiekvienam vaikui. Taip išėjo, kad tame mažame miestelyje gyvena gauja giminaičių. Tai ir važiuodavom. Visas kelias nuo Jurbarko... kairėje kalvos ir miškas, kurių properšose slėpėsi keisti pavadinimai, lyg nužengę iš Šekspyro pjesių: Raudonė, Veliuona, Seredžius... Dešinėje – mėlynas, žiemą ledo kristalais padengtu paviršium, pavasarį – išsiliejęs iš krantų, Nemunas. Pasakų šalis. Vėliau aš truputį suaugau.
Žiūrėti į Nemuną nuo Čiurlionio tilto atsirėmus į žalius turėklus, pagražintus vietos paauglių „menu“ – ne tas pat, kaip matyti mėlyną dangaus atspindį už automobilio lango. Žvilgsnis iš viršaus – kiek kitoks, nei iš šono. Nors, kas aš toks, kad spręsčiau kur šonas, o kur viršus. Siūbuoja purvinai rudos žolės, plaukia „Fantos“ butelis. Jaučiu kaip viduje kažkas gūžiasi ir suka akis į šalį...

... sėdint prie kompiuterio linksma prisiminti tą romantikos ieškantį nevykėlį ant tilto. Šiaip ar taip jo emocijos tokios „tikros ir gilios“. Nostalgija sergantis kvailys. Kuo labiau skauda jam, tuo geresni rašiniai pavyksta man. Ekonomika. Antra vertus, savęs visiškai išsižadėti negalima. Išmesti tą verkšlenantį vėplą... tai lyg nusikirsti ranką. Na gerai, mažąjį pirštelį. Bet tiek to. Paklausykim ką dar jis turi...

... žvelgti į šalį. Nežiūrėti žemyn. Aukštyn? Aš ateistas. Bent jau trokštu save tokiu laikyti. Galima prisiminti. Nejučiom grįžtu į save prieš porą dienų. Grįžtu į save tokį, kokio nesugebės pasiekti cinikas, laukiantis manęs namuose, besisavinantis mano mintis ir siekius. Buvo sekmadienis. Tušti namai. Na, beveik tušti. Buvau aš, silpnas literatūros kvapelis ir knyga...

Albert Camus. „Laiminga mirtis“. Šitaip skelbia knygos viršelis. Egzistencialistinė literatūra. Apibendrinus. Labai puikiai žinau, jog man reikia ruoštis paskaitoms. Skaityti rimtus apmąstymus apie revoliucijas Europoje. Gilintis į trečiojo pasaulio diktatūrų ypatumus. Paruošti bent kažkokį rašto darbą. Ir štai, jei aš atsiversiu šitą knygą... visi planai ir sudėliota dienotvarkė nueis šuniui ant uodegos. Yra du sprendimai. Logiškas ir ne. Protingas ir ne. Tas kurį aš pasirinksiu ir ne. Viskas paprasta. Kvaila situacija, kai tenka rinktis tarp gero pažymio ir efemeriškų mirusio prancūzpalaikio sapalionių. Kažkoks absurdas. Na, šitaip galvoti tai nereikėjo. Knyga pozicijų jau nebeužleis...

... tiltas ilgas. Skubėti lyg ir nėra kur. Žiūrėti į Nemuną vienam liūdna. Ir nesvarbu, kad tiltas „Čiurlionio“. Jam tik jūra ir miškai galvoj. Nežinau, kodėl mane visuomet traukė tokios asmenybės kaip Camus, Kafka, Rilkė ar Šopenhaueris...
Ir dar kažkodėl Bormanas. Šypsausi truputį. Man regis imu važiuoti į šalį. Kažin, ką dabar cinikas galvoja...

... še tau kad nori. Romantikui visai šulai išlakstė. Pastatė Kafką ir Bormaną į vieną eilę. Nors... Jie ir stovėjo vienoje eilėje. Tik vienas su šautuvu, o kitas su raiščiu ant akių. Tik kad, vokiečiai buvo taupūs. Raiščius naudojo vietoj skudurų batams valyti.
Ir iš kur jam į galvą tokios idėjos lenda? Pamenu, kažkada man panaši mintis buvo toptelėjusi. To dar betrūko. Žvelgti į tą poetišką kvailelį, kaip į savo praeitį. To niekada net nebuvo. Buvau aš, mano džinai ir romantikas, kuris patiko merginoms. Vėliau, žinoma, jis būdavo padedamas į spintą, kol prireikdavo dar vienos kūrybiškumo dozės. Marazmas kažkoks. Ką dar jis ten murma?...

... aš bent jau visada galėjau suprasti ciniką su jo paniekinančiu žvilgsniu. Pozuojamu abejingumu.
Bet kaip galima neigti meilę, draugystę, gėrį ir tuo pat metu neprarasti visų šių savybių? Anksčiau nebūčiau patikėjęs, jog tai išvis įmanoma. Kol žiūrint atgal neradau savęs skaitančio... keistas knygas...

... taip. Užverstas paskutinis puslapis. Dar tik pusė pirmos. Galima pasiduoti akimirkos impulsui ir pažiūrėti kaip ten vargšas romantikas laikosi. Taip. Stovi (ar stovės?) ant tilto. Žvalgosi. Į dumblą pasižiūri, į turėklus. Kažkuri mano dalis jo vis dar gailisi. Kaipgi jis nesupranta, kad yra vien vaizduotės žaismas, įrankis ciniko rankose. Nors... man ir ciniko gaila. Vaikosi akimirkos populiarumo, nori pasirodyti kažkuo ypatingas. Demonstruoja savo vidinę tuštumą, kaip kokį retą gyvūną. Tik, kad norinčių žiūrėti mažėja sulig kiekviena diena. Jei atvirai, tai nei vieno iš jų man negaila. Bet, kaipgi tu žmogus išgyvensi be gailesčio?...
Žinau, kad liūdėti dėl savo kaukių – truputėlį vaikiška, bet ką dabar. Truputis vaikiškumo dar niekam nesutrukdė. Keista šiandien diena. Visus taip ir traukia link prisiminimų.
Aš nuotraukų nesaugau. Kvailas užsiėmimas. Visgi su šypsena (tik ne tokia buka kaip ciniko ir ne tokia idiotiška kaip romantiko) prismimenu, kaip nusipirkau „Laimingą mirtį“. Geras pavadinimas...

Jurbarkas. Po Kauno keistai ramu. Iki autobuso dar valanda, tai kodėl neaplankius knygyno. Gal protingi žmonės užeitų į buvusią mokyklą, susirastų senus klasiokus, nueitų į barą. Visa laimė, kad aš prie protingų niekad nebuvau priskiriamas.
Jurbarke knygynas vienas. Taip, iškart atkrenta problemos su pasirinkimais. Tai ne Laisvės Alėja, kurią praeiti man prireikia valandos kaip minimumo.
Gražus pastatas. Toks hibridas. Vienoje pusėje ir antrame aukšte įrengtas vieno banko filialas. Kitoje pusėje – antro banko. Per vidurį – darbo birža. Ir jau kampe mūsų „Alma litera“ šventovė. Kažkaip man ir noro nekyla aiškintis tokį išplanavimą...
Bet viduje, keistai jauku. Tiesiu taikymu prie lentynos su fantastika. Trainiojamės ten kol pardavėjos ima įtariai šnairuoti. Tiksliai, taigi aš su krepšiu. Fantastikos nepirksiu. Bet šalia yra labai gražus, keturių lygių, knygų stovas. Toks rėksmingas. Žavus. Traukiantis. Viršuje... na tie visi. Pavyzdžiui „Skaitmeninė Tvirtovė“. Jaučiu šunišką entuziazmą radęs pažįstamą knygą. Nors ji man visai nepatiko. Teko perskaityti, nes gavau dovanų. Gimtadienio proga. Ir... gėda sakyti, bet tos knygos ne mano piniginei. Daug dažų matomai ant viršelio pavaryta.
Ką gi. Atsidūstam ir lenkemės žiūrėti kas yra trečiame lygyje (nekreipkit dėmesio į daugiskaitą, čia man užeina kartais). O ten jau kažkas girdėto. Cohellas? Neprisimenu kaip rašosi pavardė. Brudas brazilas. Esu gavęs dovanų ir jo knygą. Vadinosi „Alchemikas“. Patiko tik pirmas skyrius. Linksmiau jau. Labutis. Kas būsi? Huuaaa. Ui. Murakami. Ačiū ne. Mano pažintis su japonų literatūra prasidėjo ir baigėsi K. Abė „Dėže“. Konkrečiai ta vieta, kur pagrindinis veikėjas pajunta dvasinę pilnatvę ir saugumo priepuolį pasimasturbavęs savo kartoniniame pasaulyje. Manau, tokius autoriaus sprendimus iššaukė gilus psichologizmas ir atidi visuomenės analizė. Man kiek per aukštos frazės. Jau žinau. Čia vadinamasis intelektualų skyrelis. Ne – e. Ne man.
Kas žemiau. Albumai, patarimai, kožkokie leidiniai su pretenzijom į mokslinę skiltį. Viena knygutė pažystama. „Mes katės“ ... Jūs jau supratot. Kartais mane užknisa tos spausdintos dovanos. Nors... pinigus irgi spausdina... Šioje knygutėje yra puiki frazė: „Katinas visur vaikščiojo sau vienas ir visos vietos jam buvo vienodos“. Gal reikės pradėti Kiplingą skaityti?
Gerai. Kla – aupiamės ant keturių ir lendame į patį pirmą stovo skyrių. Iš akies lupam knygutę juodai baltu viršeliu ir su kaina 16 lt („i moja serdca ostonovilos/ i moja serdca umerla“). A. Camus. „Laiminga mirtis“. Bukai vėpsau į savo grobį. Tada bailiai apsidairau, ar niekas nematė kaip paniekinau Brownus su Murakamiais ir slenku link kasos. Būtų smalsu ką dar ten toje lentynoje rasčiau, bet įtariu, kad gali neatlaikyti nervai, kai imsiu ir ištrauksiu kokį Hesę. Nors ne. Hesę mačiau prie naujienų. Juk vokietis šiaip ar taip.
Susimokėjęs drąsiai žygiuoju pro duris. Ir į stotį. Su „Laiminga mirtim“ krepšyje. Kai staiga pusiaukėlėje pajuntu nemalonius žvilgsnius. Ir vėl tie susidvejinę/- trejinę/ - kubinę sublimuoti šizofrenijos apseilioti prietrankos. Neturi žmonės(?) kuo užsiimt. Vienas knygas skaito iki išnaktų. Antras į Nemuną vėpso. Trečią iš vis kažkoks nepilnavertiškuvo kompleksas kamuoja.
Štai, o aš prisimenu... Ėhė, ne. Šito tai jau nebus. Po šypseną geriau kiekvienam praeiviui, pagal poreikius. Kada nors bandėt. Reakcijos tokios („nividalos pod kaifam“)... įdomios. Bet neduok Dieve sutiksi ką nors, kas tave pažįsta. Vargšelis pagalvos, kad tau protas staiga nuskaidrėjo ir užsimanei pasikalbėti. Koks naivumas.
Ei, nu, nebūk „naglas“ praeivi. Nusišypsok. Būk laimingas. Aš laimingas. Tu laimingas. Pereik kelią degant raudonam šviesoforo signalui – bus laimingi „keliukai“. O mano krepšyje guli „Laiminga mirtis“. Pamėginkit tik paneigti. Aš galiu ir parodyti. Nenorit? Jūsų reikalas. Man negaila. Štai ir stotis. Važiuosim.

... šiandien matomai nieko gero nebus. Visai džinai įsisiautėjo, o tas paskutinis iš vis kažkoks nesusipratimas. Dar nė karto taip ir nepavyko sudėti padrikų jo minčių į bent kiek logišką grandinę. Bet prisimenu romantikas kartą išėjo su juo pasivaikščioti, tai po to visą savaitę apspangęs blūdijo. Literatui buvo labai linksma. Tiek to, vis vien jiems neišaiškinsi, kad bjaurybė ne aš. Bjaurybė – pasaulis...

... jaučiu ciniko nepasitenkinimą. Mažytė pergalė. Galimybė jausti ir gyventi sau...

... akys visai limpa. Ir romantikas namų link jau pasuko. Kodėl jie su ciniku apsigyveno tame pačiame bute? Na reikia tikėtis, kad bent šiandien nesusimuš. Dievinu geras knygas naktį. Galvoti, sapnuoti...

Stulpas. Stulpas. Stulpas. Stulpas. Stulpas. Dviratininkas. Stulpas...
Mėgstu žiūrėti pro autobuso langą. Veža. Ir anie degeneratai (ratai?) nurimo. Kaip prasmingai visi baigė. Ir man reikėtų...
Stulpas.

(O tuo tarpu, kol visi degeneratai/šizofrenikai, kaukės ir džinai plius pavadinimas, kurio neištarė romantikas buvo užsiėmę svo reikalais - Nemune pasirodė margas paukštukas. Paviršiun išplaukė keletas pakrikų minčių...)

... antis, kai paneria atrodo, kad skęsta po to vėl iškyla, kovoja, gyvena...
... nuostabi Nemuno ekologija. Net dvesianti antis nesugeba pasiskandint...
... šiaip tai čia antinas, matot žalias ir mėlynas plunksnas? Žvejoja...
Stulpas. Stulpas. Paukštukas. Nemunas. „Fanta“(?). Paukštukas. Vau... Kaunas („i snova pošlo“).