Vangūs žodžiai užanka nustojus šaltiniams klegėti,
Ryto drumzliną tylą sukausčius beveiksmiais garsais.
Pro sutrikusį langą matau kartais traškančią klėtį,
Kur vaikystės šešėliai išdrikusiais vėjy plaukais:
Kur mama ir kur tėtis, kur šunį ranka palytėsi,
Rymo broliai prie valčių – tuoj plauks pasikalbint žuvies.
Ten pašėlusiai gera įmigt saulėj medžio pavėsy –
Ten net žodžiai sugrįžta trumpam žolėje išsitiest.
Veržias lietūs į stiklą – aptirpusį vaizdą išlanksto,
Juokias laikas pašėlęs užgesusių naktį laužų:
Aš nesiveju vėjo seniai, kuris pykdamas sensta –
Tik bandau sulaikyti žodžius nuo klejonių tuščių.