Nejaugi vietos po šia saule mums nebeužtenka,
O Lietuva, žygiuok į ateitį, ne praeitin!
Lai neapykanta viduramžiuose pasilieka,
Lai nežinia nuplauks į tolį debesim.

Visi mes esam sūnūs, dukterys artojų,
Visi mes lygūs prieš šią saulę, žemę, girią,
Nagi kodėl, kodėl mes keikiam brolius
Jei jiems paskirtas yra kelias kitas?

Jei vyras myli vyrą, tai nereiškia,
Kad jis negali būti draugas nuostabus,
Jei moteris moters ilgėsies - kam ją smerkti,
Ji turi teisę turėt jaukius namus.

O broliai, seserys, kokį gi vardą duodam
Mes savo šaliai, jei neapykanta gyvenam?!
Argi ne laikas neapykantą iškeisti į rytojų,
Argi ne laikas stot visiems ir ginti savą dalią?

Rytoj aušra dabins padangę auksu,
Šalie mana, jau laikas kilti ir tvirtėti!
Tegu laimingi būsime VISI lyg paukščiai
Ir būsime vieningi, tereikia tik tikėti.