Rudeninis vėjas glosto mano veidą,
Tyliai tirpsta saulė už kalnų.
Rudenio vėsoj ir aš ištirpsiu
Tarsi ledas begalybėj spindulių.

Eisiu lyg šiaurinis vėjas,
Kaip perkūnas šaltį skleisdama.
Toj tolybėj pasiklydus žūsiu
Ir alsuosiu amžinai viena.

Kažkada aukštai nušvis saulutė,
Tavo veidą šviesų pamatysiu.
Tu priėjus glėbyje suspausi,
Į svajonę manąją praslysi.

Aš nenoriu būt bedvasis vėjas,
Noriu kaip ir tu rusenti.
Tavo šiluma pasidalinus
Išdrįsau ir vėl gyventi.