Astrą - vasaros ašarą karštą -
Vėl per vėstantį lauką nešu
Pro voratinklių plazdančias marškas,
Išdabintas karoliais rasų.

Tyli erdvės, sparnuočių apleistos
Ir suklusę be bičių žiedai.
Tas ėjimas į rudenį keistas,
Nes juk vasaros vėl per mažai.

Ir gyvenimo aiškiai per maža,
Bet ar jį dar prailgintų kas?
Astrą - vasaros atspindį gražų -
Duodu tau, kad sušiltum rankas.