Jau gęsta raidės.
Nešviečia akmuo.
Blankiais šešėliais
Vaikščioja pasaulis.
Kalbuosi,
Pasiklausdamas su kuo?
O juk manyta –
Žvaigždės neužgęsta.
Veidai bičiulių –
Irgi niekada!

Nejaugi taip toli nuėjęs?
Nejau atgal sugrįžti negaliu?

Prisiliečiu prie veido, prie kaktos.
Po kojom kelias griuvinėja.
Įgriuvę raukšlės pirštais bėga.
Bet stop!
Žiūriu į veidą mylimos,
O ten – ir vėl jaunystė šviečia.

O akys!
Kaip gražu man vėl matyti tai,
Kas buvo taip seniai.
O sako, tamsoje
Šviesos nebūna...