Jūs esate pajacai amžini
ir kuriate gyvenimą kitokį,
o savąjį pamiršę, neišmokę
kartojat įžangą kirčiuotais skiemenim.

Ant veido šypsena be kaukės,
o žvilgsnis giedras ir be grimo,
seniai jau jus visi pažino,
seniai jau jūsų laukė.

Spektaklio uždanga pakyla,
nuščiūva salėj laukiantys žiūrovai,
rikiuojas vaidmenys lemtingai kovai,
artėja žingsniai, perplėšdami tylą.

Ar išsipildys visos pranašystės?
Artistas, klūpantis ant kelių, rauda,
jam tas vaidmuo be galo skauda,
be galo noris jį išvysti...

Spektaklis baigias, salė ištuštėja
Ir gėlės vysta, alpiai apkabintos.
Artistas liūdnas. Grimas. Švinta.
Vėl vaidmenys nauji mintis užlieja.