Tavęs nebuvo prie liepų,
Nebuvo, kai skynėm nuo klevo ir lipdėm prie nosies ūglius.
Nebuvo tavęs. Nebuvo išmargintų skėčių,
Nebuvo ir miegančio, liūdno rudens debesų.

Nebuvo kai rodės, kad degdavo saulėj įkaitintas kelias,
Kai modavom rūkui, o rūkas atmodavo mums.
Kaip gaila, kad viskas, kas buvo gražu, nepaseno
Ir aš dar nesenas, tik vasarai gęstant kažko panašaus nebebus...

O rodėsi saulė – didžiulis nevalgomas blynas.
Už miško įkaitinta šnypštė liepsna.
Tai kur tu buvai? Šios vasaros „myliu“,
Kokia tu buvai ir kokia nebuvai niekada?
_ _ _

Ant tavo lūpų nutūpė ruduo –
Auksinis, sklidinas ramybės
Ir kitoks.
Mažyčiais vėjais, didelėm akim...