x x x
Širdie, nusiramink ir nedejuoki.
Pažvelk, aplink toks mėlynas dangus.
Na, nusijuok, nejaugi nebemoki?
Pakviesk į puotą mylimus draugus.
Tegul atsineša iš tolimos jaunystės
Prisiminimų sklidinas taures.
Tegul palieka klastą, išdavystę,
Pūliuojančias, negyjančias žaizdas.
Na, ko delsi, širdie, juk laikas bėga,
Ir daugelio gali jau neberast.
Suskubk, dar nevėlu, dar tu suspėtum,
Tik pasistenk geriau save suprast.
Tada našta, kuri tave taip slegia,
Tarytumei savaime palengvės.
Atgims troškimai, praeity sudegę,
O dvasios skrydžiui atsiras erdvės!