Norėčiau vėl per naktį nemiegot
ir jonvabalių šviesoje
atrast buvimą.
Norėčiau vėl
per mirgančias žvaigždes klampot
save panėrus į užsimiršimą.
Nakties plaštakės - dideli drugiai -
lipdys ant veido reklamas
ar tiesą,
jau nesvarbu
visai visai,
užsimiršimo burtais akys šviesios.
Viena einu,
tegul sau miega žmonės
tingaus ramuno aura apgaubti,
tik mano ši kelionė - ne kelionė,
tik mano šitas guolis ir širdis...
Kada užkims naktis,
prieš patį rytą,
žvaigždes užpūtus
geisiu atgailos.
Nebus brydės,
nebus vienatvės šydo,
tik rūko aura
be jokios gėlos.