Atodūsis
atodūsis vasaros
paskutinių sapnų
išbridusių varpų
auksinė gelmė
suplyšusių rūbų
lopai margi
aukso spalvom
siuvinėti
kas pagailės
apverks
mūsų kelius
nukeliautus
juodas mėnulis
žvaigždės užgeso
kelio nėra
bėgimas
išnarstyto laiko
pirštai šalti
kelyje
šviesoje
liepsnoje
su savais
svetimais
laukime
buvime
užvertų
***
verkia tamsa
uždaryta
sava
tu klausi
kas rytoj
nežinau
akmenuota
tamsu
naktis
paskutinė
žvaigždė
rugpjūčio
krito
*