Budėjimas prie gyvo
Dviejų žmonių tyla.
Nors žodžiams šitaip ankšta,
Kad stovi gumulu nebenuryjamu gerklėj.
Tuščiom akim tu išvijai nuolankų mano Ego
Tūnoti siauroje vienutėj.
Nemeilė - tai dviejų kaltė,
Dviejų kupra ir dviguba nelaimė,
Kuri kasdien tikslingai žudo viltį.
Esminis klausimas \"Kodėl?\"
Dar tebeklaidžioja atsakymų nesąmoningų girioj -
Karti tiesa jo neprisišaukia namo.
Svarstau, kas bus išsiskyrimo valandą.
Ar gyvas, ar negyvas liūdesys yra tikresnis?
Kiek kartų praskleidžiau nuvytusias rankas,
Ieškodama ten ne aistros,
O tik saugaus ir šilto artimojo glėbio?
Jei duonos niekad neprašiau, kaip elgetauti meilės?
Tu keiki žodžiais svetimais išsivadėjusius lyties manosios likučius
Ir natūralų norą būti.
Kurčioms ausims neverta rėkt savas tiesas.
Dviejų žmonių tyla.
Uždegsiu žvakę.
Melsiuos.