Iš dangaus kaip iš molio ąsočio
Atsigėriau ir svaigsta galva.
Kaip šešėlis nuo žodžio prie žodžio
Vaikštinėju ir ieškau Tavęs,

Kol įplūdęs iliuzijų tvanas
Pasigrobęs nuneš ir numes,
Kaip mažus laivelius okeanas
Į skausmingąsias savo gelmes.

Bet vis tiek tegu būna ši šventė
Su ąsočiu dangaus, jo gaiva,
Kai žinai, kad jau nieko nerasi,
O neradęs sakai - Lietuva.

Parašyta: pasaulis mažytis.
Tai todėl, kad širdis kaip erdvė
Aš per sielą einu, kur pražydus
Kelią žiedlapiais barsto giesmė...

Dar daug vietos miškams pasodinti,
Būt jaunam ir mylėti gražiai.
.............................................
Gieda mano širdelė mažytė,
O su ja ir Žmogaus angelai.