O, krize – globėja mūsų liaudies,
Mes jau pamiršę buvome tave,
Dalindamies ir pinigus, ir postus –
Kai patkėjom vėlei svetimšalių laime...

Tu pasirodai, kad primintum esmę:
„Kiekvienas gimsta – miršta pats"
Ir tik tarpulaiky šiek tiek suspėja
Daryti darbus – blogus ir gerus...

Dėkot turėčiau Tau, kad nebeleidi
Pamiršt šaknų ir pasisemti išminties,
O protėviai pabudę ko gero nusijuoktų,
Matydami mūs ašaras, bėdas ir...
-----
Ir pasakytų:
Atidavėm beveik juk viską, ką turėjom,
Po to pasidalinome ir gavom tai skolon.
O kai pripratome ir įtikėjome to nusipelnę,
(Įpratome prie būsenos ir prie daikų )
Nusprendė jie tai susigrąžint iš mūsų...

Tiesa – mes gavome, kas mūsų iš kitų,
ir neįdėjome dėl šito didžiulių pastangų,
Tačiau daiktai savybę turi keistą:
Kažkas tik paturi ir pripranti prie jų...

O liaudies išmintis byloja:
Jei net nenori susipykti
su prieteliu ar žmogumi,
paskolink jam ir pabandyki
tą daiktą vėl susigrąžinti...