Vieną sekmadienį, pavakariais eina Povilas pas brolius prašyti savo dalies. Rado sėdinčius ant suoliuko po langu. Vakaras malonus, šiltas, be vėjo. Vyrai sėdi, rūko, ilsisi.
- Gero vakaro, - pasiveikino priėjęs Povilas, - tai poilsiaujat?
- Sėsk ir tu, - pasislinko arčiau Justino Karolis. - Pasėdėsim visi kartu, seniai besimatėm.
- Girdėjau lentpjūvėje dirbi. Ar gerai moka? - paklausė Justinas, kai Povilas atsisėdo.
- Ne kažkas, bet dirbti kur nors reikia. Per mėnesį išeina netoli šimto.
- Ne taip jau blogai. O valgymas savo?
- Tai jau taip. Už valgymą nemoka.
- Prie tokio darbo ir apavas, ir drabužiai plyšta. Irgi kainuoja.
- Kas be ko... - iki šiol Povilas apie tai nepagalvojo.
- Kažką nori pasakyt? Ne šiaip sau juk atėjai? - nori greičiau sužinoti Karolis ir, numetęs ant žemės nesurūkytą suktinės galą, primynė ją koja.
- Tavo teisybė. Ne šiaip sau paplepėt atėjau. Reikalą turiu.
- Tai sakyk, ko dar lauki?
- Norėčiau, kad atiduotumėt man priklausančią dalį pinigais.
- O kam tau jos taip greit prireikė?
- Ne taip jau greitai. Metai, kai apsiženijau, dar kariuomenėje pusantrų metų... Manau, kad pats laikas atsiskaityti.
- Matai, ar nesakiau, kad nesiženytum. Visi krūvoj per tuos metus, žiūrėk, kiek pinigo būtume padarę. O dabar teks palaukti, kol mes su Justinu padarysim tiek, kiek tau reikia.
- Ar aš nedirbau visus tuos metus, kol išėjau į kariuomenę? Ženotas, neženotas - į kariuomenę vistiek būtų paėmę.
- O kai išėjai į kariuomenę, viskas taip ir liko ant vietos, - gynėsi Karolis.
- Minėjai, kad turi bankelyje, žadėjai išmokėt, jeigu eičiau kai kur užkuriom.
- Yra šiek tiek, bet mes irgi negalim palikti be nieko. Pats žinai, kaip yra ūkyje. Nėra tų metų, kad nereikėtų ko pridėt.
- Jūsų ūkis - jūs ir žinokitės, o man atiduokit, kas priklauso ir tiek. Man irgi gyvent reikia.
- Ar jau subinę dirsės graužia? - sviedė piktai pro ūsus Justinas. - Greitai pajutai. Nereikėjo lįst į tą ubagyną. Kol dar buvo laikas, reikėjo pasiieškot  bagotesnės. Nebūtų reikėję svetimų skylių lopyt.
- Nė kelių dalių neužteks - netruksit pravalgyt. Pas Mikšį jau turbūt pritrūko duonos? - pritarė ir Karolis.
- Kas jums darbo, kur aš tuos pinigus padėsiu? Svarbu, kad atiduotumėt.  Aš ne jūsų prašau. Kaip jums, taip ir man tėvai paliko.
- Su atidavimu palauksim metelius, kitus, - rimtai ištarė Karolis, - sunkūs metai buvo. Tu išėjai - samdyt žmogų reikėjo. Pinigai nepasidaro taip lengvai, kaip norėtum.
- Ar ne pats sakei, kad dviem teks palikti ūkį? Štai aš ir išėjau pirmas. Koks skirtumas kada ir kur? Vistiek teks atidalyti, negi taip ir nesusitarsime?
- Tai, kad su tavim neina susitart. Sakau kaip žmogui - neturiu. Neturiu ir tiek... O gal duok į teismą, kad antstolis išvaržytų?
- Jeigu kitaip neišeis, gali prireikt ir teismo. Bet aš manau apsieisim ir be jo. Vis gi broliai esam, - ramiau ėmė kalbėti Povilas. - Nė jokių skylių lopyti man nereikia. Trobą norėčiau pasistatyt. Uošvio nemažas sklypas, yra kur. Gal, sakau, nors dalimis?
- Ar jau Mikšys laukan meta? - vis neiškenčia neįgėlęs Justinas, bet Karolis jį pertraukia:
- Še, ar ne taip išėjo, kaip sakiau? Būtum paėmęs mergaitę nuo ūkio, bent jau gyventi turėtum kur. O dabar - sukiši visą dalį į trobą, o kaip paskui gyventi?
- Čia jau mano reikalas. Prašau tik vieno - atiduokit, kas man priklauso ir kvit. Be pinigų manęs į jokį ūkį nebūtų įsileidę. Ką tada darytum? Mokėtum ir rastum iš ko, o kodėl dabar neatiduodi? Atiduotum - išsiskirtume gražiuoju ir aš daugiau po akimis nesimaišyčiau.
-  Taigi, sakau, kad atiduosiu, bet teks palaukti. Dabar tai nė kalbos negali būti... Iš kur aš tau juos paimsiu?
- Tai tada atiduok žemę. Kad ir septynis hektarus - man užteks. Uošvis dar vyras pačiame stiprume, netinginykas, arklį turi. Išsidirbsim mes tą žemelę, o gyvendamas ir trobą pasistatysiu be jūsų „lockos“.
- Duok į teismą, prisiteisi, samdyk matininkus, atsimatuosi, tada ir pasiimsi.
- Ko tu čia man vis tuos teismus kaišioji? Argi negalim gražiuoju susitart? Juk matau, kad viskas darosi dėl tavo kvailo užsispyrimo, kad nepaklausiau ir biedną mergelę vedžiau? - pakilo nuo suolo Povilas.
- Aš tik visiems gero norėdamas. Neklausei - ir pats matai, kad blogai padarei.
- Ar Magdelę išūdijai irgi gero norėdamas? Sąžinės tu neturi, brolau - štai kas. Negalvokit, aš savo atsiimsiu. Anksčiau ar vėliau atgausiu, kas man priklauso. Nedovanosiu, negalvokit. Gaila, vietoj to, kad gražiuoju būtume sutarę, turim skirtis su piktumais.
-  O mes ant tavęs nepykstam,- atrėžė Karolis pakildamas, - jei kas tau ne taip - tai tavo reikalas.