Naujienos
Štai jums ir dienelė. Pirma Benas po to Deividas. Abu galima sakyti vienodi, tik Deividas įžūlesnis ir vulgarus. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet Deividas pernelyg pasitikėjo savimi. Prie visų draugų jis niekur nieko pabučiavo Emiliją norėdamas pasipuikuoti, lyg ji būtų jo panelė. Žinoma Emilija siaubingai supyko užriko ant jo ir išėjo palikusi Deividą be žado. Jam padarė didžiulę gėdą prieš visus.

☻☻☻

- Daugiau nebegaliu tverti tos nežinios. Privalau paskambinti Emilijai, - pasisakė pats sau Benas.
- Nereikės, - staiga iš kažkur atsiradusi prabilo Emilija.
- Emilija? Kaip? Iš kur tu čia?
- Pėsčiomis, iš namų. Ką aš čia dabar meluoju. Atvykau autobusu. Ne iš namų, o iš klaikios šventės, kurioje buvau vos pusvalandį.
- Tai štai kur tu važiavai autobusu...
- Ką? Tu mane matei? – nustebo Emilija.
- Žinoma,- atsakė Benas, apie kitą vaikiną jis apsimetė nežinąs. Buvai susikrimtus ir kažkokia keista.
- Ai, žinai visi tie reikalai mokykloje ir namuose, vis dar nesutarimai su seserimi. Juk žinai Klaudiją, ji visada man priekaištauja, - pasipasakojo Emilija.
- Aš manau, kad tu nuostabi...
- Ką?
Nespėjus Emilijai suvokti ką pasakė Benas, jis ją pabučiavo į lūpas. Benas buvo laimingas, kad pagaliau pasiryžo tai padaryti. Jam atsitraukus nuo Emilijos, ji buvo be žado. Stovėjo  kaip įkalta, visa nuraudus ir be amo.
- Tiesiog patikrinau tavo reakciją. Iš dalies lyg ir kaltas esu, kad nelabai turi pasirinkimą. Pasakysiu tik tiek. Vadovaukis savo galva. Nesutiksi, kaip nors išgyvensiu. Sutiksi... tada pažiūrėsim kas bus ir toliau.
- Aš vis dar negaliu suprast tavo poelgių. Pirma tu atrodai beviltiškas ir nuo mano neigiamo atsakymo žlugtum, p dabar sakai visiškai priešingai. Tu keistuolis, - pastebėjo Emilija. Ir dar mane pabučiuoji. Aš turiu eiti.
- Viso.
Emilija nužingsniavo gatve. Praėjo pora kvartalų. Pasiekė knygyną. Panoro į jį užeiti. Bežiūrinėjant knygas akis jai patraukė viena knyga – „Meilė be atsako“ .Ema panoro ją įsigyti, bet apsižiūrėjo, kad neturi pakankamai pinigų. „Palauk, aš tave nusipirksiu rytoj“. Išėjo iš knygyno ir patraukė namų link. Atvėrusi namų duris, pastebėjo, kad ji viena. Kadangi  priebutyje buvo per mažai batų porų ir paliktas raštelis ant šaldytuvo. „Brangi Emute, aš išėjau į pokalbį dėl knygos. Pietūs mikrobangų krosnelėje, jei būsi išalkus pasišildyk. Su Meile, mama“. O Klaudija ir Rokas vis dar buvo mokykloje. Rokas ruošėsi artėjantiems egzaminams, o Klaudija baleto pamokose. „Jiedu bent turi kaip leisti laiką, o aš? Viskas kitąmet pradėsiu lankyti kokį nors užsėmimą, kad nemirčiau iš nuobodulio“, pagalvojo Emilija. Tingiais žingsniais nusidangino į savo kambarį, persirengti. Apsirengė savo įprastais drabužiais. Mėlyni džinsai, ir raudonas džemperis. Puikus derinys, kuris buvo Emilijos mėgiamiausias. Suurzgęs priminė, jog Emilija vis dar alkana. Atidarius šaldytuvą nieko viliojančio skrandį nerado, taigi nusprendė pašeimininkauti virtuvėje. „Ką galėčiau pasigaminti... gal blynelių su sirupu? O gal spageti? Juk mama padarius pietus ir jie padėti mikrobangų krosnelėje“ – pagalvojo Emilija.
Pasistiprinus sugalvojo įsijungti kompiuterį, kadangi paskutinį kartą prie jo buvo gan seniai. Nieko gero nenuveikus pagaliau sulaukė sugrįžusios mamos.
- Emilija, tu namie?
- Žinoma. Kitaip nebūtų atrakintos durys, - atsakė Ema.
- Buvau kalbėtis su knygos leidėjams. Jiems patiko mano knyga ir mėnesio bėgyje ji pasirodys knygyne, - laiminga pranešė mama.
- Mama, tai puiki žinia. Aš taip ir žinojau, kad tau pasiseks, nebuvo nė minutėles, kad abejočiau tavimi.
- Be to tai dar ne viskas. Gavusi pirmą pinigų sumą, mes visa šeima važiuosim paatostogauti per Velykų atostogas į Prancūziją.
- Vau... – nustebo Emilija.
Grįžus Klaudijai ir Rokui iš mokyklos šią žinią taip pat pranešė. Abu reagavo taip pat pribloškiamai.

♦ ♦ ♦

- Benai, turiu tau vieną naujieną.
- Ir kokia ta naujiena? – be nuotaikos paklausė Benas.
- Kaip ir kiekvienais metais visa šeima važiuosime į Prancūziją.
- Prancūzija su visais savo prancūzais mane jau baigia pribaigt, - išrėžė Benas.
- Tu burbi tik dėl ko, kad visada važiuoja ir tavo pusseserė su šeima, - pasakė mama.
- Kodėl niekada negali važiuot tik mūsų šeima. Man tai jau iki gyvo kaulo įgriso.
- Benai, kaip šneki, - užpyko mama.
- Kaip noriu.
Išėjo laukan ir trenkė duris. Visas perpykęs ir irzlus išėjo pasišlaistyti gatvėmis, kad tik nereikėtų vėl susidurti su mama.