Viešpačiui

Nežinau, kaip pradėt ir kaip į tave, Viešpatie, kreiptis. Žinau tik, kad noriu atrasti Tave, pažinti, būti drauge bei mylėti.
Viskas prasidėjo visai neseniai, vos prieš keletą dienų. Buvo tokia bloga vidinė būsena, nežinojau, nuo ko ji, ir kur dėtis. Kažkoks liūdnumas, ilgesys, slogumas...

Bendravau kurį laiką su vienu žmogumi, taigi, jis, sužinojęs mano būseną, pasikvietė pas save.  Kalbėjome apie gyvenimą, prasmės ieškojimą, vienatvės skausmą... Tada įjungė paklausyti žmonių, kurie atrado Dievą, istorijų. Klausiausi 15 metų „stažą“ turinčio narkomano istorijos, ir buvo sunku tikėti tuo, ką girdžiu. Trumpai pacituosiu, kiek atsimenu, jo kalbą: „Mano stažas – 15 metų. Leisdavausi dozę kas 3 valandas. Vieną dieną užėjau pas savo draugą. Mes kalbėjomės, ir jis pasakė, kad už mane pasimels. Galvoju, kokie čia „vėjai“, kažkas už mane melsis. Nesąmonė. Taigi aš nuėjau miegoti ir, jūs nepatikėsite, įvyko stebuklas – aš pramiegojau dvi dozes! Narkomanai niekada nepramiega dozės!!! O aš neatsikėliau net 6 valandas. Taigi kažkas manyje pasikeitė. Nuėjau į kitą kambarį pasimelsti ir suvokiau, kad nežinau nė vienos maldos. Tada kreipiausi į jį kaip į asmenį. Ir jis man padėjo – išgyvenau ir antrą dieną, kuri – viena iš sunkiausių. Narkomanui antrą dieną prasideda „lomkės“, negali paeiti. O aš dar stovėjau ant kojų. Mane draugas nusivedė į bažnyčią. Nebuvau buvęs, na tik kitais reikalais – parduoti narkotikų. O dabar man buvo gėda, kai kunigas visiems pasakė ir paprašė pasimelsti už narkomaną. 15 metų vartojant man nebuvo gėda taip, kaip stovint bažnyčioje prieš visus. Dabar jau 8 metai Viešpaties dėka esu laisvas“.

Tą naktį po visų išklausytų žmonių istorijų aš sapnavau įdomų sapną. Ant sienos mačiau Viešpaties veidą, jis pasikeitė, tarsi duodamas ženklą, kad tikrai yra. Prabudau pašokdama iš lovos, tarsi kas būtų stipriai supurtęs...

Žinai, Viešpatie, kad aš niekada nebuvau itin tikinti: nelaksčiau sekmadieniais į bažnyčią, kreipdavausi į Tave tik kai būdavo blogai. Bet tuo metu, klausydama tų visų žmonių liudijimų, aš suvokiau tavo galią. Tau nereikia mano pinigų, nereikia garbės, tu nesidžiaugsi dėl nelaimės, neišduosi, neįskaudinsi... Tu tik nori kiekvieno mūsų draugystės, meilės. Kad mes ne tik kreiptumėmės kada bloga. Bet kad mes vis dažniau pasikalbėtume su Tavimi apie tai, kas rūpi, kuo džiaugiamės. Tau reikia tik Mūsų meilės... Daugiau nieko...

Tas kelias dienas aš vis bandau artėti prie Tavęs ir būti drauge, pamilti Tave. Tikiuosi, man padėsi ir parodysi, kaip turiu tai daryti. Aš stengsiuosi dažniau pasikalbėti su Tavimi, papasakoti apie savo įspūdžius neprašydama...

Ačiū tau, Mariau, kad padėjai atrasti Viešpaties malonę...

***
Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. (1Kor 12,19 – 13,3)
Avija