Kada tas mano nerimas sudegs,
Kada ramybės saulė įsižiebs danguos?
Ar bus taip, kad tavęs, tiktai tavęs vienos
Ieškosiu kaip vilties, kaip aukso pelenuos?

Triukšmingi vakarai, raudonas vynas...
Nueina užmarštin, nuplaukia pasroviui.
Kodėl tu vėl juokies, ko nieko nesakai,
Ar su manim šiai tavo laimei pakeliui?

Bet neišeik, palauk, taip gera būt glėby.
Taip gera jaust tavąsias ieškančias akis.
Ir degs tegul tas nerimas, tesmilks širdy,
Nors ji ramybės gal ir niekad nematys.