Prisimenant pačios šviesiausios atminties
aktoriui ir režisieriui Vytautui Grigoliui rašytas eiles



Ir vėl tos žalios Labanoro pušys,
                                      nenušienauta pieva,
Duobėtas miško kelias, ten sveikinas paparčiai.
Kaip patikėt, kad metai dar apsuko ratą vieną
Ir dienos be manęs čia pralėkė taip sparčiai.  

Ūksmingos girios pakrašty, senoj sodyboj,
Tokiu tikru, tokiu savu pasijunti.
Geriausias aktorius be grimo, be vaidybos,
Laužo šviesoj ir mes lyg jau kiti, gal geresni.

Nuslinko vakaras ilgais eglių šešėliais,
Išgąsdinti žaibų suvirpo klevo lapai.
Toks juodas debesis. Tik sumaištį sukėlė,
Gaivinančio lietaus – nė vieno lašo.

Nakties tamsa, tik būtų lyg ant delno
Ne veido, ne – sielos spalva, jos grožis ir tiesa.
Gal nuo pušų ar nuo aukščiau ramybė nusileido,
Ir pajunti – žemelė ši jau tampa kaip šventa.

Serlediškės. Namų kaimelyje mažai.
Ir žemė čia prasta, balkšvi smėlynai,
Bet miškas! Kol dar neiškirstas visai,
Dosnus ir uogomis, ir grybais.

Tik visa tai, beje, tarp kitko. Esmė kita –
Labai gražus šis derinys:
                                    Žmogus, Dangus, Giria ir Pieva.
Žiūrėtum taip, tiktai matai –
                                    naktis tokia trumpa,
Greit žvaigždės ges ir rytas sveikins kitą dieną.


Serlediškės