*    *     *
Kaip šviečia,
                 kaip šviečia,
                                  kaip šviečia
Pro debesies sudriskusį skėtį.
Ir liečias,
              ir liečias,
                           ir liečias
Į atminties skausmingą erškėtį.
Kaip šviečia,
                   kaip šviečia,
                                      kaip šviečia
Lyg kas vinis širdin kalinėtų.
Ir veržias,
               ir veržias,
                              ir veržias
Iš nevilties šauksmas lyg byrėtų,
Aižėtų,
           trupėtų
                      pasaulis,
Vien iš vilties dvejonėj sudėtas.
Kur tiesa? -
              klaust
                       nepaliauju.
Ten už ribos pradingusios pėdos, -
Čia, šiapus
                palikęs
                           šešėlis
Atminties laikinos labirinte -
Toks tikras,
                tikresnis
                              už pėdas -
Pažinimą atlikusio sprintas.
Kaip maudžia,
                     kaip maudžia,
                                          kaip maudžia:
Juk iš nieko stebuklas įvykęs.
Už klaidą
              taip skaudžiai
                                     baudžia:
Atmintyje savęs nesutikęs.
Iš vilties -
             amžinybės
                              dulkė...
Juk čia kraujas, ne vynas, ne vanduo.
Maldoje
            ant kelių
                          pulsiu:
Ant kryžiaus kybo ne žodis, o asmuo...
Begarsis,
             Žodyje
                        amžinybę radęs.