Beprotnamyje buvo linksma.  Jau priėmime mane pasitiko  vienas idiotas, kratantis iššieptą ligi ausų  snukį.  Priėjęs arčiau jis įsikibo į mano kairę ranką, ant kurios kabojo tėvo laikrodis, ir rizikuodamas išbarstyti dantis iš kretančios burnos, išspaudė tik vieną žodį: Kiek? Aš pamaniau, kad žmogus nenori  prarasti laiko nuovokos, todėl atsakiau gana tiksliai, kiek leido tai padaryti labai nepatikimas šia prasme šimto metų senumo laikrodinis mechanizmas: Be penkių vienuolika.  Iššieptas snukis patikslino klausimą, dantys tuo metu visai išėjo iš rikiuotės  ir susimalė burnoje į tarškantį gniutulą, trukdantį liežuviui taisyklingai ištarti visas priebalses: Uz laiklodį kiek noli? Pasakiau jam, kad pinigų man nereikia, tai tėvo, o gal dar ir tėvo tėvo perduodama dovana iš kartos į kartą, kad... bet idiotas mane pertraukė: Pinigų as netuliu, natūla. Iššieptas snukis tiesiog spinduliavo savo meilę ir atsidavimą man, kaip aš galėjau jam atsakyti.
Taigi, priimamajame likau be laikrodžio, pagalvojau, o kam jis man čia, be to gal vėliau pasiseks jį atsiimti, jei, pavyzdžiui,  čia yra lošiama kortomis (aš gerai fušeruoju) ar dar koks šansas pasitaikys, ką gali žinoti, o susipykti  su  įformintu psichu dėl persenusio ir bet kada galinčio užsilenkti mechanizmo tik peržengus durnių  namų slenkstį  – tikrai nebūtų pats išmintingiausias metų poelgis.

Labai stora priimamojo seselė paguodė mane: priprasi, dėl ko aš nei kiek neabejojau. Po to ji užrakino duris ir liepė man rengtis. Aš nusiėmiau striukę ir pakabinau ant artimiausio vinies sienoje, ant kurio anksčiau galbūt kabojo kalendorius. Vinis neatlaikė striukės svorio ir nulinko, pastaroji nukrito ant grindų. Labai stora seselė galva parodė man į kabyklą prie durų. Aš sudaviau sau delnu į kaktą ir sušukau: ai! kas turėjo atrodyti labai beprotiška.  Vėl pažvelgęs į  ją,  susidūriau su mane  nurenginėjančiu žvilgsniu, todėl paklausiau: dar?  ji pritariamai linktelėjo galva. Vėliau jau įsitikinau, kad mėgstamiausias jos būdas kalbėtis  su pacientais buvo judesiai galva ir išraiškingos akys. Aš nusiėmiau ir švarką, jai  buvo to maža, toliau marškinius, kelnes, kojines ir likau tik su glaudėmis, galva vis tiek nebuvo patenkinta, nieko kito man neliko, tik galutinai atsiskleisti; o tada ji priėjo prie manęs, atsitūpė, ranka praskėtė mano kojas, atidžiai apžvelgė po jomis, perbraukė delnu per mano kiaušus, turbūt norėjo įsitikinti, kad neatsinešu jų daugiau, nei leidžiama, ir priėjo prie varpos, jaučiau, kad ji ima stangrėti, tikėjausi gal ji norės ją apžioti, bet seselė tik sudavė per ją nestipriai ir varpa iškart pakluso, atsileido.
Seselė ėmė atidžiai ją apžiūrinėti, vartydama rankoje, lyg  nematytą  iki šiol archeologinį eksponatą, atsmaukė odos raukšlę, įsitikino, kad ir ten nieko nepaslėpiau, tada atsistojo ir apsuko mane, kaire ranka nulenkė žemyn nugarą,  užpakaliu  įsirėmiau į jos šiltą masyvią priekinę dalį, dešinę ranką, tiksliau tik vieną ar du pirštus sugrūdo man į užpakalį ir pamakalavo viduj, norėdama būti tikra, kad ir ten nėra šautuvo ar ko ji tikėjosi rasti, mane tai labai sukuteno, bet nenorėjau nusijuokti balsu, kad neįžeisčiau šios didelės būtybės, kuri, beje,   viską  atliko neužsimovusi  guminių pirštinių, turėjau  suprasti tai kaip beribio pasitikėjimo manimi  pasireiškimą,  ir mane  šis pasitikėjimas  sugraudino, bet verkti nebuvo kada, nes   tada ji  padarė tai, ko aš nesitikėjau - įkando man į žandą, aš buvau apstulbęs, po to lengvai per jį plekštelėjo ranka, duodama suprasti, kad apžiūra baigta. Aš gi sakiau, kad ji nemoka kalbėti.
Aš stovėjau  šokiruotas, o ji jau naršė sieninėj spintoj ir po minutės numetė man prie kojų visą naująją mano aprangą  tiksliai pagal mano ūgį. Iš mažesnės spintelės parinko reikiamo dydžio šlepetes, tada surinko besimėtančius mano drabužius ir bet kaip sugrūdo į polietileninį maišą. Kai aš apsirengiau, galva mostelėjo,  kad sekčiau iš paskos.

Mes ėjome ligoninės koridoriais, kurių sienos iki pusės buvo nudažytos rudai, bet ir ten, kur turėjo būti vien balta, vietomis irgi buvo įvairių formų ir dydžio rudos dėmės, greičiausiai paliktos fekalijomis išteptų rankų; visur buvo pilna bepročių, jie bukai arba smalsiai nužiūrinėjo mane, o aš stengiausi būti jiems draugiškas, kai kurie paliesdavo mane rankomis, tai greičiausiai buvo tie, kurie vadovavosi taisykle - geriau kartą pačiupinėti, nei dešimt kartų pamatyti. Dieve, kaip aš juos supratau, pats visada norėdavau ne tik dešimt kartų matyti kokį žaislą parduotuvės vitrinoje, bet ir jį turėti, ir dažniausiai man užtekdavo vieną kartą jį paturėti, paskui jis niekam nereikalingas voliodavosi po lova. Supratau, kad su bepročiais turiu daug bendro ir man čia bus lengva. Pastebėjau ir gana nebjaurių mergelių, gal net galinčių varžytis su mano labai stora sesele (pagarbiai pažvelgiau į ją), ir tai dar labiau pakėlė mano nuotaiką. Mes atėjome į kažkurią palatą, kurioje buvo keturios lovos ir vienoje iš jų gulėjo mano numylėtas idiotas, kuriam kaip ne keista dar nebuvo nusibodęs mano laikrodis, jis su juo kažką žaidė, tai galutinai mane įtikino, kad  jis  tikrų tikriausias idiotas. Mes pasisveikinom su juo kaip seni pažįstami. Kiti du palatos draugai buvo debilai: vienas gulėjo užvertęs galvą į lubas ir nereagavo į mano pasveikinimą, iš burnos jam tekėjo seilės ir tyso per skruostą ant pagalvės. Vėliau žinojau, kad ją reikia karts nuo karto apversti. Kitas prietelius buvo dar vaikas kokių keturiolikos metų ir žiūrėjo į mane per akių viršų arba man pasirodė, kad akys jo visai neklauso. Aišku, buvo kvailai išsižiojęs, kas vėl man priminė kur atsidūriau.
Tas vaikis kažką pasakė arabiškai ar kokia kita kalba, kurios aš nemoku, gal man ar labai storai seselei, arba idiotui, o gal kokiam kitam pasauliui, nesuprasi, nes jo akys gyveno savo gyvenimą ir nežiūrėjo nei į vieną iš mūsų. Man teko lova arčiausiai durų, tikriausiai naujokams taip sudaroma  iliuzija, kad jie bet kada galės pabėgti iš palatos įsisiautėjus kuriam psichui.

Seselei išėjus iškart atsiguliau į lovą, nenorėdamas, kad bepročiai mane pasiglemžtų, turėjau pabūti vienas. Užsisukau į sieną ir pradėjau joje mintyse rašyti savo biografiją, kurios žinojau čia būtinai pareikalaus. Man dvidešimt metų, aš niekur nesimokau ir nedirbu. Iš darbo mane išmetė prieš kelis mėnesius, nes nė už ką nesutikau lipti kopėčiomis ir dirbti kelių metrų aukštyje be apsaugos priemonių, į ką darbdavys man atsakė, kad saugiausia man bus pas mamą. Kito darbo neradau, niekas nenori tokių darbininkų, kurie kažką kalba apie darbų saugą. Mokytis, aišku norėjau, bet mes nesame tokie turtingi, tad liko vienas kelias tarnyba armijoje, bet karui aš nepritariu iš principo, o šis karas, kurį veda mūsų šalis, be to dar yra ir beprasmis. Kai tai pasakiau mūsų šauniesiems generolams, jie atsiuntė mane čia pasitikrinti savo protines galias, nes taip kalbėti jų manymu gali tik visiškas beprotis.
Gal ir gerai, bet galvoj kirbėjo nuojauta, kad to neužteks. Ką dar galima būtų atskleisti? Kad mokiausi piešti? Kad tėvas alkoholikas, amžiną atilsį, paliko mus prieš devynis metus ir iki mirties valkatavo bei gėrė. Iš kokių pinigų jis gėrė man visada buvo paslaptis. Tai pati sunkiausia mįslė, kurios dar nesu įmynęs - žmonės nedirba, bet nemiršta iš bado, be to dar nuolat girti, stebuklas vertas Jėzaus rankos. Kartais aš jį sutikdavau mieste, jis nevisada mane pastebėdavo, o kai pastebėdavo pasisveikindavo, bet mes niekada nepasikalbėdavome, jis nudelbdavo akis į žemę ir nueidavo savo keliais. Paskui pasirodė ta garsioji “Apsivalymo” pataisa, pagal kurią visi vėltėdžiai ir degradai turėjo eiti į šventąjį karą dėl jūros. Dabar ir pats patekau į šios pataisos formatą. Tėvas po savaitės buvo užmuštas ir po mirties, kaip ir visi žuvusieji kariai, buvo apdovanotas didvyrio ordinu, o mes gavome vienkartinę didvyrio piniginę išmoką, kurios užteko tik bent kiek padoriau palaidoti palaikus.

Tas karas. Kaip galiu paaiškinti, ką jam jaučiu? Jis vyksta beveik tiek pat, kiek aš gyvenu. Prasidėjo jis dėl kelių kilometrų jūros ruožo, kuris tariamai priklauso mums, arba tiem “žirgo galvoms“, kaip mūsų kaimynus kažkodėl vadina  visi, net oficiali žiniasklaida, įdėdami į šį terminą  paniekos ir neva tai protinio atsilikimo požymį, nors man žirgai ir jų galvos visada atrodė labai gražūs ir išmintingi padarai, todėl taip vadinant  žmones, aš tos paniekos  nejaučiu.  Karas, iš pradžių apėmęs visą šalį, ilgainiui lokalizavosi pajūryje ir abi kariaujančios pusės jame telkė ribotą kariuomenės kontingentą, kurį nuolat papildydavo kokiais nepritapusiais  visuomenėje elementais.  Abiem pusėm karas, buvęs šventas, virto  tik apsivalymo nuo šiukšlių priemone ir naujų taktikos metodų taikymo poligonu.

Ką dar galėjau apie save pasakyti? Kad dvidešimties būdamas dar neturėjau lytinių santykių, jei neskaitysime saviraiškos užsiėmimų? Vargu ar apie tai reikia čia užsiminti, nors kita vertus gal tai galėtų pasitarnauti kaip mano nenormalumo įrodymas? Tai reikštų, kad visi skaistuoliai turi būti uždaromi į beprotnamį?  Kažkokia velniava gaunasi. Kodėl aš neturėjau tų prakeiktų santykių? Nežinojau kaip atsakyti į šį klausimą net sau pačiam. Aišku, esu negražus, tai pirmas dalykas, kuris ateina į galvą. Esu nei per aukštas, nei per žemas, vidutinis, arba kiek žemesnis nei vidutinis, nesportiškas, niekada nemėgau jokio sporto ir nedariau jokių fizinių pratimų. Mano veidas neatrodo labai vyriškai, nes dar nė barzda neauga. Plaukai juodi, tiesūs  ir susiriebalavę, nosis ilga, neišraiškinga, lūpos plonos, smakras apvalus, ausys atlėpusios. Nepastebėjau niekados, kad į mane ilgiau būtų užsižiūrėjusi kokia mergina. Pats irgi nudegiau porą kartų pasiūlęs joms savo draugiją ir daugiau nedrįsau. Guodžiuosi mintimi, kad man dar neatėjo laikas.