Malda

Sekmadienį aš su Vestos šeima žingsniavome bažnyčios link. Aštuntą valandą vyko anksčiausios šventosios Mišios tikinčiųjų šventės Šeštinių proga. Livingstono bažnyčia nedidukė, bet jauki. Be ketvirčio aštuntą valandą per miestelį dungsėjo varpo dūžiai. Mes keturiese žingsniavome į bažnyčią. Joje žmonių, kaip ir tikėjausi, buvo mažai. Pasigirdo vargonų gaudesiai ir giesmė:
– Tu man esi uola tvirčiausia, mano gyvybės jėga... Mano viltis ir įkvėpimas, Dieve, šaukiuos tik tavęs!..
Man patiko ši giesmė, aš ją žinojau. Tyliai, labai tyliai niūniavau. Mintyse kalbėjau savotišką maldą: „Brangusis Dieve, žinau, kad Tu kartais padedi, nors aš ir retai su Tavimi pasikalbu, noriu padėkoti už kiekvieną nugyventą dieną, už kiekvieną linksmą ir liūdną akimirką. Juk net ir sunkūs tarpsniai gyvenime padaro mus tokiais, kokie dabar esame, o aš laiminga, kokia esu... Tik noriu paprašyti, kad gal kada, kai turėsi laiko, kai nebūsi užsiėmęs savo dangiškais reikalais... padaryk taip, kad mes su Ilze vėl gerai sutartume, ir ji atrastų man laiko, gerai? Ir dar noriu paprašyti, kad mano ir mamos santykiai išliktų geri. Ir... jei gali, padaryk taip, kad mano užpakalis nustotų augti, jis ir šiaip pakankamai didelis... “
– Siaubinga daina, ar ne? – tai Vesta atsisukusi šnibždėjo. Tada ji vaipėsi. – O Dieve, Dieve! Padėk man suvalgyti šiuos makaronus…

Įdomu, kaip reaguotų žmonės, jei bažnyčios choras uždainuotų žinomą Madonnos dainą?.. Chi chi. Vestos mama pridėjo pirštą prie lūpų. Mano šypsena pasikeitė į rimtą grimasą. Tai mano draugę dar labiau prajuokino. Kodėl taip norisi juoktis, kai jokiu būdu negalima? Mus supo susikoncentravusios į maldą senutės ir keletas katalikiškų šeimų. Vesta jau raitėsi iš juoko. Akivaizdžiai. Henrikas atsisuko į mus ir grėsmingu balsu iškošė:
– Jums čia cirkas, ką? Vesta, nedaryk man gėdos, kai draugė išvažiuos, mes dar pakalbėsim. Žmonės ateina rimtai pabūti, o jūs žvengiat, eikit lauk!
Aš nežinojau net ką sakyti, nesitikėjau, kad viskas pasisuks tokia linkme. Išėjome iš bažnyčios šv. Mišioms net neprasidėjus. Valandėlę su Vesta vaikščiojome po Livingstoną.
– Jie kvailiai. Visi, tikintys Dievu – kvailiai. Jo nėra, – niurnėjo Vesta. – Mes jo net nematome...
Aš pažvelgiau į dangų ir pamaniau: „Tuščias gyvenimas to, kuris tiki tik tuo, ką mato.“


☼    ☼    ☼

Snūduriavau savo lovoje tarp išpleiktų daiktų. Grįžau apie dešimtą valandą (ryte), kai namie buvo tik miegantis Paulius. Tėtis su mama matyt buvo išvažiavę apsipirkti. Mano kambaryje buvo stebėtina netvarka, penktadienį grįžusi iš mokyklos išverčiau visą spintą, ieškodama kaubojiškų džinsų. Ant kėdės gulėjo nešvarūs apatiniai. Jiems draugiją palaikė kojinės ir kiti skalbiniai. Ant stalo paliktas jogurtas tikriausiai sugedęs, aplink jį įkyriai zvimbė muselės. Nors gal geriau būtų pasakyti – tiesiog skraidžiojo. Tos mažos muselės nezvimbia. O jei ir zvimbia, patikrinti tai būtų tikras absurdas – jos gali įplasnoti tiesiai į ausį! Būtų visiškas diskomfortas. Sugrįšiu prie to, kad mano kambaryje ne itin tvarkinga. Ant spintelės mėtėsi žaislinė mašinėlė (Ak Paulius! Vėl buvo atėjęs į mano kambarį. Čia mano privati valda, net ir tada, kai išvažiuoju, o ne koks žaidimų kambarys!) ir baltas vokas. Pala... Koks dar vokas? Jo čia nebuvo, kai aš grįžau. Ai, kad jį kur bala! Juk aš išsidrėbiau lovoje pamiegot, o ne laiškus paskaityt. Kraar... pfu... Krar... pffu...