Kai ateina rugpjūtis, daug žmonių tokiu graužiančiu užkratu užsikrečia, kad jam gal tik koks šiuolaikinis gripo virusas galėtų prilygti. Susitinki žmogų, tai taip ir girdi – ar jau buvai, tai kiek radai, kur buvai ir t. t., ir t. t.? O ir vakare - pažvelgsi į kiemą, tik ir žiūrėk, kaip iš vienos ar kitos mašinėlės krepšius tempia. Jei pilni, tai su didžiausiu pasididžiavimu dar pastatys viduryje kiemo ir gerai apsidairys ar visi kaimynai mato, kokie jie šaunuoliai, kiek rado ir kokius rado!  Ach, tie grybai, grybai! Ir kaip ta liga nesusirgti? Tai apie ką vėliau susitikus su draugais kalbėtis, kuo girtis?

Pagaliau ir mes susiruošėme, važiuojame į Labanoro girias grybauti. Paskambino miela ponia Nijolė, kad jų miškuose grybai tikrai dygsta, todėl negalima delsti, nes sausa, vėliau galima ir nesuspėti į patį augimo gerumą. Sako, kad va, jų kaimynas Balys kasdieną po gerą krepšį raudonikių ir rudagalvių baravykų prirenka. Žinoma, jeigu Balys prirenka, tai dar nereiškia, kad ir aš ką nors rasiu, nes jis ir vidury žiemos Labanoro giriose grybų rastų.

Iki Labanoro laukia gana ilgokas kelio gabalas, virš pusantro šimto kilometrų. Tik jis toks įvairus, gyvas, tad niekada neprailgsta. Važiuoji ir dairaisi kaip mūsų Lietuvėlė keičiasi, daugelyje vietų - gražėja. Tik gerieji pokyčiai tokie lėti. Gero kelio norėtųsi ne tik nuo Kauno iki Jonavos, Ukmergės, bet ir daug toliau. Ukmergė, Želva, Molėtai – vietomis kelias visai siauras, vos vos prasilenki, o ir tai vienas automobilio ratas kartais nurieda nuo asfalto. Daug ir gražiai kaip kuriose vietose kelininkai, verslininkai, vietos gyventojai padirbėjo, bet dar daug darbų ir laukia, kad keliai būtų saugūs, o pakelės gražios, malonios sustoti, pailsėti.

Atrodo, ir ko čia skubėti, kai taip gražu aplinkui, tokios jaukios Mindūnų, Čiulų, Stirnių ir kitos gyvenvietės, kaimai. Prie namų darželiuose žydi jurginai, astrai. Vis daugiau namų, vietoj pilkų ir sveikatai kenksmingų asbesto lakštais dengtų stogų, jau puošiasi naujomis, spalvotomis dangomis. Nežinau kokia proga, bet prie vienos sodybos puikavosi ir tautinė vėliava. Visi tokie akcentai, be abejo, yra labai malonūs ir jaudinantys. Kai kas sako, kad šiuos kraštus masiškai užplūdo Vilniaus turtuoliai. Tai jie čia stato sau vilas, supirkinėja ir perstato ištuštėjusias senąsias sodybas. O gal ir gerai? Gerai, kad čia stato, kad dar labiau puošia Dievo, jau ir taip pačiais gražiausiais gamtovaizdžiais apdovanotą kraštą. Viskas, kas dar ir žmogaus rankomis sukurta, gražiai pastatyta Lietuvoje, viskas gerai.

Kai pagaliau smagus gražiai atnaujintas kalnelių ir staigių posūkių slalomas nuo Molėtų iki Labanoro baigėsi, prieš akis išniro lauktasis Aukštaitijos grybų miestelis. Čia, atrodo, kad saldus baravykų kvapas taip ir smelkėsi į pačią nosį. Staigus posūkis į kairę, dar mažos kapinaitės ir žalia miško siena jau rėmė skaistų dangų. Tik iki jo buvo dar šis tas. Tai nedideli laukai ir nenušienauta pieva. Ach, tos pievos! Čia, netgi rugpjūčio pabaigoje, ji buvo tokia, kad tiesiog buvo neįmanoma pro ją pravažiuoti ir nesustoti,. Pavasarį mačiau geltonas pienių žieduose skęstančias pievas, mačiau mėlynas, raudonas ir baltas Nevėžio, Nemuno pievas, bet ir ši.... auksas, auksas, auksas - ne mažiau. Nežinau kaip ta, taip vėlyvos vasaros žolė ir vadinasi, bet čia, pražydusi taip gausiai ir susimaišiusi su zuikiakrūmiais, ji buvo nuostabi. Fotografo akiai - pati didžiausia dovana. Palauks baravykai, raudonikiai ir kiti kepurėtieji, palauks, gal nespės visi sukirmyti.

Kiek kartų bevažiuotum bei kokiu metų laiku tą mažą miško laukymę bematytum, ji visada graži, jaudinanti. Atrodo, kad kas bus vėliau pamatyta, rasta ar nerasta, jau bus nesvarbu. Svarbiausia čia vėl pabūti, pabraidyti vešliais paparčiais apaugusia pamiške, pažiūrėti kiek kas ūgtelėjo, ar vis dar žaliuoja geroku lanku perlinkęs beržas, kokį šiais metais derlių žada šermukšniai, lazdynai. Šalimais į dangų stiebiasi visas guotas berželių. Žiūri į tokį gamtos stebuklą ir stebiesi – kokia  gyvybės jėga? Vėliau ponia Nijolė sakė, kad ir ji pergyvena dėl jaunų beržų, ypač žiemą, kad nenulūžtų nuo sniego ar ledo per lijundras. Tada  tiek daug lieknų beržų išlūžta. Tik jų prie dangaus nepririši lyg obelų neparemsi. O prie kapitališkai remontuojamo namo ne tik gerokai paaugo šermukšnis, bet ir gražių uogų prinokino. Bus paukščiams žiemą ką lesti.

Taip atsisėstum šalimais ir nuskęstum ilgėliau žalioje ramybėje. Gera čia, labai gera. Viso pasaulio problemos lieka toli toli, net ir saulės keliai susimaišo. Lyg ir ne ten pateka, ne ten leidžiasi. Matyt, tikrai lietuvis ne seniai iš girių į laukus išėjo, nes giria, kaip ir namai, tokia jau ji jauki, sava. Tik žinoma, kol pats žmogus jos nepriteršia, nesuniokoja. Bet....tai jau vėlesnių apmąstymų mintys.

O dabar grybai! Keistai jie šiais metais auga – pačiose netikėčiausiose vietose. Vaikštai gražiausiu mišku, kur tiek erdvės, baltos samanos, viržiai ir nieko, tuščia. Sako, kad tai rudeninis miškas, jame dar augs, vėliau. Bet prie keliukų, pačiuose tankiausiuose eglynėliuose, tikruose brūzgynuose, tik žiūrėk. Niekur po vieną nebus, vis poromis, o kai kur ir daugiau. Žinoma, ne kokie ten prasčiokai, bet baravykai, raudonviršiai, voveraitės. Sakiau ir sakysiu – nėra negražių baravykų. Ypač gražūs - kuriuos pats surandi. Kiekvienas kvepiantis, taip ir kąstum.

Kai pradžioje girioje akys vis dar neskyrė, kur čia tik pageltęs ar parudęs lapas, o kur tikro grybo besama, jau pradėjau burnoti, kad viską mesiu ir važiuosiu atgal. Tik buvau pamokytas, kad miške taip negalima kalbėti, kad ir prie grybų reikia, o ir būtina, gražiomis kalbomis prisimeilinti. Reikia tai reikia, argi sunku. Ir tikrai, pasirodo, gražiai kalbant galima prisivilioti. Ir kas to gero, gražaus žodžio nenori! Grybavimo džiaugsmas, tai ne vien pilnos pintinės ar jaudinančio susitikimo su rudagalviais baltakočiais džiaugsmas. Tai ne vien žaidimo – vieni slepiasi, o kiti ieško džiaugsmas. Grybavimas – tai buvimas savo namuose, buvimas gamtoje, pats geriausias laikas atokvėpiui, pamąstymams.

Na nesuprantu, niekaip nesuprantu, kodėl taip lengvai ir aklai mūsų žmonės pasiduoda svetimom direktyvom, kurios gal ir tinka kitoms valstybėms, kur gerus miškelius galima ant pirštų suskaičiuoti, bet nepriimtinos mums. Miškai visiškai nevalomi, tarp sveikų medžių palikti sergantys ar sugriuvę sausuoliai. Aš jau nekalbu apie tokio miško prastą estetinį vaizdą. Parkuose, prie gyvenviečių tokius „negyvėlius“ privalu kuo greičiau šalinti.

Kirtavietėse, rūpinantis paukščiais, o ir kita gyvūnija, reikalingi ir sausuoliai, ir šakos, ir krūmai, ir atskiri medžiai. Tačiau sausus medžius pūdyti ir laikyti trąšos vietoje, energetiniu požiūriu jau yra nusikaltimas.  Vokietijoje teko matyti, kaip iš pramonei, statyboms netinkamos medienos gaminamos dujos, t.y. ne žodžiais, o konkrečiu darbu prisidedama prie ekologiškos energetikos. Gi pas mus, naftos produktų bosai tvirtai laiko visą energetikos politiką ir bioenergetika „nuspirta“ toli toli už slenksčio. O miškuose jau turime tokių vietų, kur ne tik pėsčias nepraeisi, bet ir neprašliauši. Kiek geros medienos, gero kuro  paliekama supuvimui. Žinoma, kai kam tokia neracionali, tinginio politika yra labai patogi – nieko nereikia daryti. Va, tokius suvirtusius medžius apsukrūs miesto „berniukai“ tegul ir perka, tegul ir veža. Bet kur tau!

Taigi, daug minčių kyla miške, daug.  Būtų gerai, kad miškai valstybei, Vyriausybei, o ir politikams daug daugiau rūpėtų, daug labiau suprastų jų svarbą žmonėms, tautos ateičiai. Galima kalbėti ką nori, bet negi sovietiniais laikais mūsų miškai nebuvo taip niokojami, beatodairiškai kertami. Iš savo tėvų, senolių mes perėmėme tokius gražius miškus, o ką paliksime savo vaikams, anūkams? Kirtavietes, plynes, šiukšlynus ir išvartas?

Jau, išvažiuojant iš Labanoro, galvojau – o būtų gerai dar ir dar čia atvažiuoti, pavaikščioti tais vingiuotais ir klaidžiais Labanoro girios keliukais, vėl paieškoti vieno kito rudagalvio ir pasvajoti, pasidžiaugti. Ne, ne plynėmis, ne kirtimais, ne šiukšlėmis, o tikrai didingu, gražiai prižiūrimu mišku. Ir atvažiuoti ne vien vasarą, rudenį, bet ir žiemą, pavasarį. Visais metų laikas Labanoro giria jauki, gyva, didingai graži. Tik būtų gerai, atvažiavus į miestelį, rasti rodyklę kur yra girininkija, o ten, kad ir užmokėjus nedidelį mokestį, gauti miško planelį su keliais, poilsio aikštelėmis. Būtų gerai miške pamatyti vieną kitą rodyklę, užrašą, kam tas ar kitas plotas priklauso, kas juo rūpinasi, kur tas ar kitas kelias veda. Gal taip ir pinigų atsirastų, už kuriuos tie patys mūsų jauni žmonės tvarkytų mūsų, o ne Švedijos ar Airijos miškus. Būtų gerai, kad miškų plotai paskui litus ar Eurus „nelakstytų“ iš rankų į rankas, o valstybinio miško, draustinio statusas būtų išreikštas ne vien stalčiuje įkištu popieriumi ar reklamine žinute internete.