Ant mano žodžių antspaudų nėra.
Valdžia teisybės neišmoko.
Ištiko ją dalelė vargana –
Kiek moka,
Taip ir šoka.

Su duona ir druska
Seniai jau išsiskyrė,
Palikusi trispalvę
Gedimino piliai.
Įbrido rūmai į šventas vietas,
Užspaudę
Dievą,
Sąžinę,
Tėvynę.
Jau nieko taip aukštai nėra
Kaip AŠ.
Kaip NUO
SA
VY
BĖ

Sunki bus mano paskutinė...
Maniau, uždegsiu joj ne žvakę;
Įšviesiu palaimos žodžius:
– O! gražuole mano,
Tūkstantmete geltonkase,
Džiaugiuosi,
Kad ši mano valanda
Tave
laimingą
glebia.
Užpūski žvakę.
Ir be jos šviesu.

Dabar žinau, deja –
Net su žvake
Šviesos nebesurasiu.