Oikos* (1)
Pakelės šiugždenimas
Pakelės vilkdagis žiedynais rožių
Šiugždena lyg beprotis pilnaty.
Kvapus lyg laiką vėjas košia
Pro sučiauptas lūpas ir sukąstus dantis.
Aš išgirdau naktinę jojo aimaną,
Tas jos šiugždenimas - įklimpęs laikas -
Aksomas žalias samanų -
Kraujosruvom išbertas be saiko.
Klastotė tai, vien žiedlapiai pabirę.
Ar gali uosti laiką? -
Jei nėra kas tai skiria,-
O vėjas kas - buklus ar paikas?
Klastotė vėlei: šarmotas speigas -
Išbalęs laikas kiek tik užmatai...
Koks gražus šarmotas smaigas:
Tamsraudonis laikas - keli vasarvidžio lašai...
Kas aš? - vargeta ir elgetėlė,
Uodžianti prarastąjį laiką...
Pakelės vikdagis taip suvešėjo -
Rožiniais iš prarastojo šaipos...
Bergždžiai tikiu, jis - abejingas,
Kaip abejingas aš lėkimui kito
Į prarają, į tuštumą, į belaikę tylą -
Iš už sąvartyno saulė kyla...
Ach, ta siela - akuotas,
Lyg vilkdagis žiedynais rožių,
Delčia, dangiškuoju luotu
Ir aš kvapus lyg laiką uodžiu.
Nebūtyje nėra buvimo kito,
Sustingęs veiksmas kaitos negimdo.
Žinau, stebuklas trunka mirksnį:
Kyboti virš prarajos lemtis mirtingo...
O kaip svaigu besvorėje palaimoj...
O gal plazdėjimas šis paskutinis?..
Pakelėje vilkdagis šiugždena:
Išeisi juk paslaptyje užkimęs...
Kaip viskas paprasta ir banalu:
Esi ir tiek - bebalsės mintys,
Akimirkai lyg tas šiugždenimas
Pakelėje iš gilumos pačios giliausios,
Išnyra be atsako...gal vien atodūsiais...
Pigiausiais...
Oikos* - lotynų kalboje namas, būstinė, tėvynė.