Juodoji Garbane, mūsų keliai kažkur susipina, tartum mandalų spalvose, išdėliotuose taškeliuose su kiekvieno reikšme, o gal ikonų spalvose ir simboliuose, tikriausiai nuplaukia lengvu debesėliu vos paliesdami kalnų viršūnes.
Kūnas skausmo gniaužtuose, norėtum iš jo išsivaduoti, pamiršti, kas esi, nes kas būsi - miražas, kuris nepasiekiamas, sklaidosi tartum vakaro rūkas virš slėnių, gramzdina savo pilkose drobulėse.
Nieko nėra šalčiau kaip savojo kūno šaltis, kada kiekviena ląstelė virsta leduku, šiurpuliukais klaidžioja, bando sušilti.
Sako, tu, Juodoji Garbane, keliauji iš šiaurės, mašinoje maža vietos. Sutinku su tavimi, ne mums mašinomis važinėtis, bet, deja, nieko nepakeisi, priimi tai, ką duoda, nes kito pasirinkimo nėra, mūsų kūnai nepavaldūs nei erdvei, nei laikui.
Šiandien šalta ir čia, tikėjausi, kad bus šilčiau. Sausio rytas, kad nors nebūtų pūgos. Mintyse prašau savo Angelo stiprybės, kad pajėgčiau atlaikyti tuos beveik du šimtus kilometrų kelio - žiemos ir šalčio. Savo bejėgiško kūno kelionei sąmonė ir pasąmonė neleidžia ištežti.
Užsidedu savo ,,šarvus", sugipsuoju save, įkalinu kūną, tampu žmogumi - įtvaru, kad tik atlaikyčiau. Smegenys neleidžia pasiduoti, mintys klajoja, renka išsibarsčiusius gyvenimo trupinius - privalai....
Juokiuosi, tartum tikrai būtų linksma iš savo subjauroto kūno, bejėgiškumo, priklausymo nuo esančių su tavimi: vežančių, paduodančių. Nieko nereikalauju, neprašau, tik meldžiuosi, kad galėčiau būti su tavimi, tavo gyvenimo akimirkoje, į kurią daugelį metų ėjai...
Katedros skliautus nušviečia spindulys, paliečia albos klostes, įsipina į plaukus, prisiglaudžia Dievo Motinos paveiksle. Mano akyse šviesu, suprantu, kad mane pasveikinai su mano mažyte pergale, mano nepaklusnaus kūno dar vienu šansu - kelionėje į gyvenimą.
Taip, mano Juodoji Garbane, laikas dar duotas, jis mano, kaip ir tos baltos lelijos, pasilikusios mano rankose.
Žiūriu pro vasaros langą, mano vienintelę tos žiemos lesyklėlę apraizgė žirnikai rausvais žiedais, du žibintai ramiai kabo ant sudžiūvusio medžio šakos, juose mintimis įdedu žvakę, uždegu ir laukiu žiemos su atskrisiančiais paukščiais į mano vienintelę iš....