juodus mano plaukus
jie žalčiais prieš saulę
juokdamiesi raitėsi
motulė vis gelsvėm
spalvą dabino
ne lietuvė – tu vaikeli
o man kad gražu
dabar supratau
godą skaudančią
prakeiksmas mano
stirnom prabėgusiom
miško tankmėje
susirangė ant kelmo
vilkiukai sustingdavo
man prie kojų
motulė vis barė
ir mokė
bėk
tą naktį ežere maudžiausi
didis žmogus nužiūrėjo
akmenim per ateitį
likimą paženklino

pajuodavau
juoduliu save pamačiau
vilkės pėdos
žalčiai į medžius
nebesimeldžia