Dabinkis, Lietuva!
Norėčiau, kad nors žodį
Paimtumei iš lūpų man.
Aš daug netrokštu...
Būdavo,
Vargonai groja,
Bažnyčioj ankšta – nepraeit!
O aš prie durų staktų stoviu
Toli nuo kunigų, altorių,
Nuo minties,
Kad po mirties –
Laimingas,
amžinas,
gražus.

Sau amžinybės niekad neprašiau –
Tačiau, išmokęs žodyje įeiti –
Ir be mirties danguj
Ne kartą gyvenau
Su nuodėmėm žmogaus,
Su žemės dulkėmis ant kojų.
Ir būdavo –
Vargonai groja,
Bažnyčios sunkios – nepraeit!
O mudu tarpdury
Su Dzievuliu sustoję
Vis prašome –
Dabinkis, Lietuva,

Pasaulyje nėra dejonės,
Kuri mums būtų
Svetima.

Kada į molį
Žodis krenta,
Ir molis tampa žmogumi.