Niekada nesakyk niekada,
O ištarus gerai pagalvoki,
Kad tai nebetaptų tiesa,
Kurią sau turėsi vis neigti...

Tu praeisi pati per gyvenimą,
Sutikus tik tuos, kuriems skirta,
Praradus brangiausius, mylėtus,
Negrąžinus atidavusiems viską.

Bet niekada nesakyk niekada
Ir pasiliki sau teisę suklysti,
Juk neklysta tik tie, kurie baigė
Keliaut magistralėm ir klystkeliais...

Įsiūbuota jausmų kartais patiki –
Kad to jau tikrai niekada nenutiks.
Patikėk, laikui bėgant tai keisis,
Ir tai, ką jautei, žinojai ir vyleis...

Tad linkiu nemeluot bent sau,
Išsaugoki viltį sutikti patį likimą.
Tegu pirmas jisai tai ištars už tave,
O tu nusijuoksi – vėl jam suklydus...

Neužrūstinki savo likimo...
Niekada nesakyk niekada,
Patylėk, kai tai panorėsi iššaukti,
Ir palauk palinkėjimo sau...

Kuris bris paskui tave į upę
Tiekkart, kiek turėsi jėgų,
Ir kaskart sutiksi jį – vis kitą,
Apsidžiaugsi nutylėtom klaidom...

Tik neplauk paskui jį pasroviui...