edraugui
Tad jeigu, mielas mano daruge, pavasarį
Ne tik užmiegi vakare, o ryte prabundi,
Kai linksminies – užplūsta noras verkt...
Kai gyveni teisingai – vieną sykį suklysti,
Kai tikrą draugą sutinki – nusivili daugkart,
Ir kai tik sau galvoji, kad radai – pasimeti,
Kai dar galvoji, kad turi – iš tikro – praradai.
Kai rodos, kad gyvenimą suderinai – miršti,
Kai mirt susiruoši – ir vėl kažkaip išgyveni...
Taip ir gyvensi, jei blaškysies tik savy,
Jei tikslo nenubrėši ir nesiekso jo...
Praeis gyvenimas, kaip vasaros nužydi,
Pralėks ruduo, kai metas patirtim dalintis,
Ateis toks laikas – vėl pavasario norėsis...
O tu įklimpus patale – ką prisiminti ar turėsi?
Tad siūlau vėl įkvėpti ir pradėt gyventi –
dabar kitaip, kaip tu – tik tu – pati nusprendei,
kad būtų gera, šviesu, miela viską prisiminti,
ir net nebūtinai galėtum
tai prisipažint per išpažintį...