Prisimindami aną susipriešinimą dėl ESĖ ir mano pastangas būti nepriklausomu nuo Vidinio korektūrų, džiugūs nebuvome. Mano veidas  paraudo. Kai būna sarmata, visuomet taip - išrausta it audeklas. Vidiniui bėdos nebuvo, bet tarp lūpų laikė prispaustą šypsenėlę. Gal todėl, kad visi mano „esė“ vėl praeina per jo akis ir rankas ir iš neliteratūrinių darosi labiau priimtini. Suprantama, jog norisi, kad negeri atsiminimai nugrimztų giliau į užmarštį ir kai atrodė, jog  pavyko paskandinti, juos negailestingai priminė blakė... Atsiprašau, priminė Gražuolė.
       - Kažin, ko jį prikibo prie tų mano esė, a? Kodėl jai turėtų skaudėti galvą dėl to, kaip ir ką rašau. Manau, ne iš dyko buvimo taip. Matyt, kažką sumaniusi. Ar kada neprireikės ir mudviems pripažinti, kaip Šventajai, kad Gražuolės protas aukštesnis negu mudviejų.
       - Šventoji tuo tik pasidžiaugtų, - atsiliepė Vidinis.
       - Šventoji? Dar ko! –nenorėjau tikėti. - Šventoji ne iš tokių. Jai būtų skaudu. Ji mudu gerbia.
       - Bet argi tai trukdo džiaugtis savo paderme?- trumpai  paklausė ir pasileido ilgesniems samprotavimas: - Savas kraujas savą pažįsta. Gražuolės ir Šventosios giminystės ryšiai neabejotini - mechaniniai, elektroniniai, kompiuteriniai ir kaip nori sakyk. Faktas, kad jų protas atsiskyręs nuo biologinio nešėjo arba sakykim – nuo žmogaus. O ir vienai, ir kitai tai vienodai svarbu. Tai būdas užimti aukštas vietas po šio pasaulio saulę. Gaila tik, kad mes kažkodėl varžomės su jomis apie tai pakalbėti. Na, Gražuolė dar neseniai mums pasirodžiusi, bet Šventoji... Be jos jau nežinia kaip galėtume gyventi.
       Jis, Vidinis, buvo teisus. Be Šventosios gyventi mums būtų nekaip. Ir visai natūralu, jeigu mano su Vidiniu santykiai kaip nors užkliūdavo Šventąją. Buvome mažytė draugė, labai primenanti šeimą, o kai šeimoje dūmai, jie visiems graužia akis. Tiesa, mūsų akys nedažnai ašarodavo, nes išmokome gyventi, vienas kitą gerbdami. Bet tai nereiškė, kad vengdavome pasakyti savas nuomones. Ir visiškai kitas reiškinys – Gražuolė. Galima sakyti, dar kojų neapšilusi, o būtent jai parūpo priminti mano su Vidiniu ginčą dėl esė. Esą, yra pagrindo manyti, kad kada nors perskaitysiu ir vežėjo esė. Ar ne, ponas Vidini? Tikiuosi, jūs irgi to laukiate. Ir visas sakymas užpiltas ironijos padažu. Galbūt toks sakymas ir įstrigdė gerklėje klausimą, nes jau ne pirmą kartą:
       - Kažin, ko ji prikibo prie tų vežėjo esė, a?
       Vidiniui toks domėjimasis irgi pasirodė vertas dėmesio.
       -  Matyt, ji žino, kodėl taip. Ir gali būti, kad ji tikrai laukia tavo esė be mano cenzūros. Galbūt šitaip leidžia suprasti, kad verta su ją apie tai pakalbėti. Ji galinti tau padėti daugiau negu aš. Galvoje turiu mintį apie amnezijos pradangintą tavo atmintį. O joje nežinia kiek neparašytų esė. Kodėl nemanyti, kad slapta įsitaisiusi karietoje, ji gerai atliko blakės darbą. Ir tai, kas mums nežinoma ar užmiršta, jai ne jokia paslaptis? Tik klausyk ir stenkis suspėti užrašyti.
       Apsižvalgėme vienas, kitas it kažko ieškodami, bet tai buvo priemonė geriau susikaupti ties Vidinio pasakytais žodžiais. Jis juos, matyt, jau ne kartą buvo praleidęs pro savo smegenis, prie jų pridedamas ir žinomus bendravimo su Gražuole faktus. Pasakė:
       Man atrodo, kad ji tau labiausiai artima, galėtumei pasiteirauti. Ypatingai, kuomet prie kleboniškos ir „akis į akį“.
       - Keisti  dalykai tuomet, Vidini, atsitinka. Labai keisti. Man nebuvo laiko su tavimi apie tai pasikalbėti. Bet net ne tai svarbu. Jeigu tuomet Gražuolė būtų paprašiusi, kad neviešinčiau mūsų kalbos, manau, kad būčiau sutikęs ir pasižadėjęs laikyti liežuvį už dantų. Ir kas tada? Geriau, Vidini, negalvokim apie tai. Nors ir galvoti nereikia, nes aišku. Galbūt kalbėtumės kaip dabar, bet jau aš ne toks, kaip dabar. Jausčiausi išdavęs tave.
       - Bičiulystės santykiai visais laikais labai trapūs. O kadangi žmogaus gyvenimas ilgas, anksčiau ar vėliau, jie susiteršia. Net ir priesaikos neišgelbsti, - atsiliepė ištikimasis bičiulius, bet kažkodėl jam nesinorėjo pakalbėti apie tai plačiau. Netgi atrodė, kad nenori išgirsti apie ką su Gražuole kalbėjomės. Tačiau galvos tuščios nelaikė ir bent jau tikra, kad kai kurias detales jam norėjosi atsiminti būtent iš mūsų ginčo dėl esė.
       Su Vidiniu tekę visaip gyvenime būti. Ir anasis kivirčas nebuvo toks, kad kažką keistų mūsų santykiuose. Jis neva poetas, bet be poezijos knygelės, aš - vežėjas, bet jau be karietos, tačiau jo ilgametis bičiulis, kuriam savo poeziją transformuoja į smegenis ir noriu nenoriu, o esu priverstas ją išgirsti. Jau manyje ji nusėdusi nemenku klodu. Neretai suglumstame negebėdami suvokti šį reiškinį ir įvardinant jį surasti gimtai kalbai priimtinesnį terminą. Deja, jis vis dar nuo lotyniško žodžio  „transformatio“. Dabar Vidinis vėl su žiupsneliu tų prisiminimų:
       „Tai, ko menas nepripažįsta, dar nereiškia, kad jis gali prilygti mano proto gebėjimui. Tas dievas, kokį žmogus jau pažįsta, yra jo protas Ir jeigu tokį mano rašymą diktuoja mano protas, vadinasi jis aukščiau menų ir jam privalau paklusti. Ar ne su tokiu dievu bandei mane nušalinti nuo savo esė redagavimų? Ir pradžioje atrodė, kad sėkmingai.
      - Deja, tie žodžiai mano. Bet geriau vieną žvirblį rankoje laikyti, negu dešimt ant stogo matyti. Neužmiršk, kad ir tuomet neužmiršau paprašyti, kad tas pats dievas išsaugotų tokius bendražygius, kaip Vidinis. Regis, irgi pasisekė. Nors pradžioje sunku buvo tikėti. Bet gal užmirškime ir... kriukis baigtas!  
       - Irgi manau, kad Gražuolė ne šiaip sau priminė mūsų ginčą. Atrodo, kad ji labai stipri. Jai, kaip ir poetui Pindarui, dorovės pagrindą sudari meilė tiesai. Argi reikia stebėtis, jeigu vieną gražią dieną pamatysime, kad ji verta būti mūsų mokytoja.
       - Ji ir fiziškai stipti. Labai! – pasakiau Vidiniui, prisiminęs pakibusią erdvėje ranka su spinduliuojančiu žiedu ant piršto.
       - Pagarba, meilė protui reikštų pagarbą ir meilę blakei. Dabar toks dalykas mane šiurpina, bet logika veda pagarbos Gražuolei keliu. Keista būtų, jeigu pasirodytu, kad spjaudome į šulinį, iš kurio reikia arba reikės gerti. Viešpatie, tegu šitaip neatsitinka, - pasakė Vidinis ir  dar ryžtingiau: - Bet, Viešpatie, dar labiau te neatsitinka taip, kad tiesa prarastų meilę ir pagarbą.
  
   (Iš „Kryžiokų vasaros“)