Gražioj pily nuo seno
princesė sau gyveno.
Linksma, nerūpestinga –
juk nieko jai nestinga

Turėjo ji kačiuką –
pūkuotą kamuoliuką.
Labai išdykęs buvo –
Vos kartą nepražuvo...

Visai maža pelytė –
pilka jos uodegytė.
Princesės sūrį griaužė –
dantų vos neišlaužė.

Iš skausmo kad suriko –
vaje, kas atsitiko?
Kačiukas metė guolį,
pelytę gaudyt puolė.

Princesė rankom ploja –
pelytei dovanoja.
Palik, kačiuk, pelytę,
juk ji visai mažytė.

Kačiukas nepaklausė –
pelytę čiups galiausiai.
Pelytė į urvelį –
jis jos pasiekt negali.

Galvytę urvan kišo –
pelė ūsus surišo.
Ištraukt galvos negali –
pagalba ne pro šalį...

Padėki man, princese,
galvytę traukim dviese.
Vaje, kokia nelaimė –
akyse matos baimė...

Daug pastangų padėjo –
pelė jo pagailėjo.
Pati ūsus atrišo,
liežuvį net iškišo.

Pelės kačiukas klausė –
jau laisvas jis galiausiai.
Visi linksmai kvatoja,
princesė net dainuoja.

Vėl toj pily nuo seno
trise jau jie gyveno –
princesė ir peliukas,
nenuorama kačiukas.