Kelia moterį į dangų,
Beria nuostabias eiles.
Jam atrodo, kad ant rankų
Visąlaik nešiot galės.

Bet aklumas greit praeina,
Dingsta meilė jo, deja,
Ir, užtraukęs pykčio dainą,
Iš dangaus tėkšt žemėn ją.

Vaikšto ji nuleidus galvą
Su vaikeliais keturiais,
Stebi pilką kelio spalvą:
Šiandien girtas vėl pareis?

Jausmas jau seniai sudužęs,
Liko nuosėdos tiktai.
Kaip, kada įvyko lūžis,
Kad nutolo du krantai?