Aukšti tikėjimai jau žlugo.
Tačiau vis tiek nelaukdamas
Laukiu stebuklo.
Laisva mintis
Po sielą plazda –
Jai čia erdviau.
Galbūt todėl
Seniai nepaisau,
Kodėl
meluoti
negalėčiau sau?
O laisvės daug!
Jau net kalnai išaugo,
Beprotiškai pakilę link dausų.
Ten – sunokintų vasarų šviesa,
Ten – paukščiai iš lizdų,
Sukritę į padangę.

Žinau ir aš –
Jau laikas panešiot senatvę,
Bet – kaip?
Jei šitaip meiliai
Kalnus didelius nešu.

O! tu, paliegusi,
Nebūk pikta –
Užslėgsiu greit tave
Uola kuprota.
O aš, melagis,
Pakalbėsiu dar,
Kaip iš lazdos šaltiniai alma,
Kaip trykšta sveikata
Kalnams nešioti...