Ir tu pakartosi išeinant (5)
Ach, jei ką nors žinočiau...
Ach, jei ką nors apie meilę žinočiau?..
Juk mes abu nelaisvėj gyvenam...
O sakiau, žiedlapiais taką nukločiau,
Raškyčiau žvaigždes...bet sutemo...
Ne dangus, -jis beviltiškai juodas-
Su sagutėm nutolusių saulių:
Išbluko noras, išskanautas sodas,
Ir tuščios, peršiančios saujos...
Rodos, palaimą rieškučiomis sėmiau,
Glamonėm kūną aistringą pažinęs.
Iš kur sieloje karčiosios dėmės?
Ar lytis, ar mintis taip svaigino?
Neuronų platybėj kilus audra
Dievišku ženklu sielą užbūrė...
Gal tik pavasario gimties valda
Geba prikelt dvejojantį kūną?
Ne griaunančia visa aistra, o mintimi -
Praeina viskas - nerimas keroja,
Užgimsta vėlei šauksmas viltimi -
Nuostaboj nepažinta, nesutiktoji...
Suvoki, kad likusi kelionė -
Kankinančio nerimo ir nežinios -
Tai - viskas, bet aš svajonės
Ilgiuosi dar, ilgiuos, dar vis tikiuos...
Pažinęs - nepažinęs ir dvejonė,
Nerimas svaigina paslapties.
Užburtas josios žemiškoj kelionėj
Einu, jausdamas jos dvelksmą ant širdies.
Slaptingos ir tylios, uždengtos žodžiais -
Palaima mirksnio negęsta manyje -
Toks laikinas, tad siurbiu godžiai
Šviesas pasaulio, artėdamas į ją ...
Maldoje sopulingoje į tamsą -
Ribotas, laikinas, mirtingas godulys
Paslaptyje užges, šunėkas Orione amsi:
Paskui žaltvykslę skubantis kvailys...
Tik mirksnį skaudžiai sopulys lytėjo,
Iš belaikio sapno pažadintas staiga -
Tyloj pasaulis prieš akis virpėjo -
Mielasis, tu sergi nepagydoma liga...
Ach, kad ką nors apie meilę žinočiau -
Pasaulis baigia išprotėti ja,
O ji, tarsi, kokia aitri besotė -
Ne tai, ne tai, kas tavo mintyse