Buvo tas laikas, kuomet užsimiršti ir nepaisai, ar kas girdi tave, ar ne. Ar esi reikalingas, ar –ne. Svarbiausia, kad darai, kas atrodo esant reikalinga. Jau buvau užmiršęs tą nemalonų nesusipratimą su Vidinių ir, prašau - jis dabar atneštas ir tiesiog  padėtas ant  delno. Apžiūrinėju jį iš vienos, kitos ir iš įvairių pusių. Smagu. Vidinis, matyt, irgi mato šį vaizdą , nes ir jo lūpas pradreskia palaiminga nuotaika. O tada?
    O tada atsitiko, deja, taip, kad net sarmata prisiminti. Kita vertus, ne be to pradėjau tikėti, kad daugiausia vinių tenka ištraukti iš žmogaus galvos. Reta jų nebūna aprūdijusi. Rūdija laikas, o, vadinasi, todėl ir vinys. Kaip dabar atsimenu save:
     - Mielasis, būk geras ir ateityje nekartok, kad esu kvailys arba, riebiau tariant - durnius. Žinau, kad esu ir - patikėk! – to man kalbėti nereikia, Vidini, - pasakiau.
    Vidinis:
      - Apie ką čia?
      - Maniau, kad susiprasi, nereikės taip stačiokiškai. Deja. Man gi, o, manau, ir literatūrai, nelabai rūpi, kaip atrodo mano parašytas sakinys. Ch. Kortasaras didžiuotųsi gebėdamas taip rašyti, kaip aš. Nereikėtų jam taisyti savo apsakymus, kad „skambėtų kuo neliteratūriškiau”. Laižyk kiek benori sviestą pro stiklainio stiklą, sotus nebūsi.
          Vidinis patylėjo ir vėl:
         - Apie ką čia? Ir susimildamas, primink, kada tave vadinau kvailiu ar net riebiau...
         - Ar manai, kad įvyniojus akmenį vatoje negali žmogui praskelti galvos? Tas pats ir su potekstėmis ar žodžiais tarp eilučių.
     - Taip, taip. Tau  nepatinka, kad sutvarkau tavo rašybą. Pasak tavęs, gyvenkime ir literatūroje kaip jovalyne. Net ir sviestą drėbkime ne į sviestinę, o tiesiog į kišenes. Taip arčiau burnos. Ką gi ačiū, Pranuci. Apie tai daugiau nekalbėsim. Gaila tik darbo, sunaudoto taisant tavo rašymus, darant tave literatūriškesnį. - Ir jau lyg sielodamasis, ieškodamas paguodos ir supratimo kitur: - Net neįtariau, kad tokį eseistą Karlonai Šklėriuose išperėjo. Blusinėjau, skabinėjau kaip besugebėdamas, kad rašiniai  atrodytų padoriau ir štai – kala. Vinis į galvą. Ačiū, ačiū! Prie tavo rašinių, eseiste, daugiau nesiliesiu.
       Nežinau, kokiu būdu, bet Vidinis įspėjo, kodėl taip prakalbau. Rašyba mano vežėjiška, kaip Žemaitės ir jai reikia Višinskio, kad įgautų deramą pavidalą. Na, o Vidiniui  paredagavus mano užrašus, dažniausia atrodydavo, kad jie man net nepriklauso. Suskausdavo siela, kad taip, kaip Vidinis, nesugebu, tačiau reikėdavo šypsotis ir dėkoti. Tai tą  kartą ir atsitiko kaip niekada anksčiau. Skaudu, kad tokius dalykus nei išbrauksi, nei ištrinsi. Jie taip ir užsiliko  nutylėti, kol      
       Iš štai prireikė  ne tik laiko, bet ir blakės... atsiprašau, prireikė Gražuolės pastangų, kad atsimintume, kaip tada:      
       - Žinai, gi kad išgirdus tave sakant  „ESĖ“, atsiliepiu „ESU“. Man nedaug  rūpi, kokią žanrinę formą ugdo dabarties laikas. Bet man gaila, Vidini, ir sujauktų, „suliteratūrintų“ mano rašinių, ir tavo darbo, juos redaguojant. Dar prie kiekvieno kampo giriesi, kad tau rūpi, jog mano kūryba išliktų literatūriškai kilni, neapsamanotų niekučiais, neapželtų, nesusiveltų į jovalą. Betgi tai ne niekučiai ir ne jovalas. Tavo redagavimai Jo prakilnybei Laikui visai nerūpi. Pasak Kubiliaus “ kiekviena epocha  išugdo tokią žanrinę formą, kuri labiausiai atliepia jos esmę”.
  - Perkūnas!- net įkaito Vidinis, ištarius Kubiliaus pavardę: - Te tavo-mano- mūsų Kubilius pasirūpina, kad vėl nebūtų daužomi parlamento langai. Irgi literatas, mat!
     - Aš ne apie Andrių Kubilių, ne apie tavo - mano- mūsų premjerą, aš apie  jo tėvą Vytautą. Taip, anasis buvo literatūros žmogus.
     -  Žinojai?
     - Nebuvo sudėtinga. Valstybės nepriklausomybės prošvaistės žmones stumtelėjo į politiką. Prie senatvės prigludusius - netgi labiau. Kaip politiką, kaip Piliečių chartijos vadą nemanau, kad kas Vytautą Kubilių geriau atsimins, o kaip literatūros kritiką - daug kas. Ir apie esė jis taip:Esė - esminio galvojimo teritorija.
     Vidinis tylėjo, o aš nemokėjau nei nutilti, nei kalbėti nepurkštavęs.    
     - Ė, velniop viską, kas bus ar žada būti, bet tik ne tai, kas yra. Nėra laiko, Vidini, laižyti sviestą pro stiklainio stiklą. Mano užrašuose tegyvuoja dabartis, kad ir į jovalą sušiaušta!
     - Valio! - pasigirdo ausyse: - Visos ribos, kurios egzistuoja, jos tam ir ribos, kad būtų išardytos, išlaužytos, supūdytos. Ir visai nesvarbu, kokiose erdvėse: ar tose, kur skiria angelą nuo velnio, ar tose, kur meną skiria nuo tikrovės.
     - Kas  jis? Iš kur?- paklausė Vidinis
     - Ar Kortasaras? Suprantu, kad Proto sūnus.
     - Aaaa, proto sūnus! - pašvokšdamas žodžius, pasakė Vidinis. - Galėjau, žinoma, susiprasti, jeigu jam prireikia perrašyti apsakymus, kad „skambėtų kuo neliteratūriškiau.” Daug vinių tavo galvoje sukalė...
      ( Iš „Kryžiokų vasaros“)