Seniai išdalinau, ką žemėje radau gražiausio,
Seniai nuskyniau savo žvaigždutes,
Jomis išpuošęs pakeles džiaugiausi,
Lyg rasą gėriau laimės minutes.

Neliko deimantų spindėjimo akyse,
Vien baltas šerkšnas, jo pilni plaukai,
Svajones palikau dešimtmečių šalyse,
Tik rankos su manim. Tai jas šiltas laikai.

Ką dar turiu? Kuo dar galiu paguosti?
Gal žodžiais, juos visus visus menu,
Šnabždėtus tėviškės kalnelyje, rugiuose,
Ir miesto vidury, po ąžuolu senu.

Kodėl tik tokią dovaną man Dievas skyrė –
Mylėti ilgesį, pavasarį žydėjimą laukų,
Išgirsti virpančios nakties paslėptą tylą?
O turto, geltono turto nemačiau, jo neturiu.

Svaigau, žiedus ievų į Nemuną subėręs,
Sakiau – lakštingalų giesmės gyvenimui užteks.
Atrodo, mums žydėjo visos laukų gėlės,
Kada per Žolinę iškėlėm vestuves.

Išdalinau dienas, metus darbams. Gal jie bereikšmiai,
O gal ir buvo šis bei tas anksčiau svarbiau.
Gerai, kad liko žodžiai lyg prinokę vaisiai,
Kuriuos kaip sodo obuolius galiu atnešti tau.